Kad neįgalumo ir darbingumo lygio statusas Lietuvoje yra perkamas ir parduodamas – žmonių su negalia bendruomenei ne naujiena, ilgą laiką tai buvo vieša paslaptis.
Tačiau, kad ir kaip ciniškai tai beskambėtų, korupcija nėra pagrindinė neįgalumo ir darbingumo nustatymo sistemos problema. Tikroji šios sistemos bėda yra ta, kad ji skirta ne įgalinti žmogų su negalia, bet jį „nugalinti“. Grubiai tariant, pagal medicininį išrašą pažymėti žmogų kaip negalintį atlikti vieno ar kito veiksmo ir skirti jam didesnę ar mažesnę pašalpą.
Kas tame yra blogai? Blogai, kad vertinama tik tai, ko žmogus negali, visiškai nekreipiant dėmesio į paslaugas ar priemones, kurios galėtų tą žmogų įgalinti. Naudojamos metodikos, kuriose vyrauja medicininiai faktoriai, daug subjektyvumo ir viskas siejama su išmokomis, o ne pagalbos poreikiu ir paslaugomis. Rezultate turime sistemą, kuri žmones su negalia išstumia iš darbo rinkos, iš visuomenės, o ne įtraukia.
Pavyzdžiui, žmogus judantis rateliuose, Lietuvoje vis dar vertinamas kaip visiškai neįgalus arba visiškai nedarbingas. Jei jis negali vaikščioti – reiškia negali nieko. Nesvarbu, kad ir Lietuvoje, ir visame pasaulyje yra daugybė rateliuose judančių įmonių vadovų, parlamento narių, akademikų ir kokių tik nori profesijų atstovų, mūsų sistema juos vertina kaip nedarbingus ir užuot skyrusi paslaugas, kad būtų lengviau įveikti fizinius barjerus, pasiūlo tik piniginę pašalpą be jokių įgalinančių paslaugų.
Kur yra pinigų, ten yra ir jų norinčiųjų, nesvarbu, ar jiems to reikia realiai, ar ne. Jei valstybė siūlytų įgalinančias paslaugas, vargu ar atsirastų daug žmonių, kurie naudotųsi jiems visiškai nereikalinga pagalba (asmeniniu asistentu, pritaikyta aplinka, specialia technika). Bet čia svarbus ne tik užbėgimas už akių galimam piktnaudžiavimui, svarbiausia, kad pati sistema veiktų įgalinančiai, o ne „nugalinančiai“ kaip yra dabar.
Konkrečių tokios įgalinančios sistemos pavyzdžių, kaip visada, galima rasti Vakarų, o ypač Skandinavijos, šalyse, kur žmogus su negalia eina ne į neįgalumo nustatymo tarnybas, o į įgalinimo arba dalyvavimo agentūras (pavadinimas yra labai reikšmingas faktorius), kurių tikslas yra nustatyti, kokios individualios pagalbos žmogui reikia, kad jo negalia kuo mažiau trukdytų gyventi visavertį gyvenimą.
Lietuvos neįgaliųjų forumas jau daug metų ragina keisti esamą sistemą, tai praėjusiais metais Lietuvai rekomendavo ir Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių komitetas. Atsižvelgiant į iškilusius korupcinius faktus Neįgalumo ir darbingumo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos veikloje, raginame Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją nedelsiant pradėti neįgalumo įvertinimo ir darbingumo nustatymo sistemos reformą, diegiant jau pasiteisinusias neįgalumo ir darbingumo lygio vertinimo priemones ir metodus (kaip PSO Tarptautinę funkcionavimo, neįgalumo ir sveikatos klasifikaciją ) bei vadovaujantis JT Neįgaliųjų teisių konvencijos reikalavimais dėl neįgaliųjų žmogaus teisių realizavimo visose srityse.
Nauja vertinimo sistema turėtų užtikrinti kiekvieno individualaus asmens situacijos, poreikių bei aplinkos kliūčių kompleksinį įvertinimą, siekiant kad žmogus galėtų visaverčiai dalyvauti visuomenėje, t.y., kad jam pagal individualius poreikius būtų užtikrinama pagalba ir sudaromos tinkamos sąlygos mokytis, dirbti visuomenėje kartu su visais.
Svarbu suprasti, kad piniginės išmokos kaip valstybės socialinės apsaugos priemonė turi būti taikoma visiems, esant socialiniams poreikiams, tuo metu neįgalumo vertinimo pagrindinis tikslas yra kitas – suteikti priemones ir paslaugas, kurios padėtų išvengti dėl negalios ir nepritaikytos aplinkos kylančių apribojimų.
Dovilė Juodkaitė yra Asociacijos Lietuvos neįgaliųjų forumas prezidentė
