Praėjusių metų pabaigoje, kai tuomet dar naujas Socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis tikino, jog socialinės įmonės yra „problema, kurią reikia spręsti greitai“, žmonių su negalia organizacijos atgavo viltį, kad esminės permainos gali įvykti.
Tačiau po vakar, kai Seimo Neįgaliųjų teisių komisijoje įvyko ministerijos parengto Socialinių įmonių įstatymo projekto pristatymas , prisiminėm gerai pažįstamą nusivylimo skonį. Siūlomas įstatymas žmonių su negalia bendruomenės netenkina dėl daugybės priežasčių, bet viena esminių yra pasirinkimas palikti socialinių įmonių statusą, taigi ir jų egzistavimą, neribotam laikui. Tai reiškia, kad neįgaliųjų segregacija darbo rinkoje išliks, nes galimybės įsidarbinti atviroje darbo rinkoje ir socialinėje įmonėje kardinaliai skiriasi. Apmaudu ir tai, kad praėjus beveik metams nuo ministerijos vadovybės darbo pradžios, vis dar nežinome, ar ketinama reformuoti visą žmonių su negalia įdarbinimo sistemą. Jei taip, tai kokiais etapais ir kur link bus einama.
Taip, sutinku, jei šis SADM siūlomas įstatymas įsigalios, socialinėms įmonėms švaistyti visų mūsų lėšas bus sudėtingiau – jie tą galės daryti mažesniais mastais.
Visiškai nepriimtina yra ir tai, kad toliau pagrindinė įdarbinimo rėmimo forma išlieka subsidijos, o ne paslaugos. Tai reiškia, kad renkamasi remti verslą, o ne stiprinti darbuotoją. Žmonės su negalia iš verslui skiriamų subsidijų, kurios naudojamos darbo užmokesčiui kompensuoti, niekaip nestiprėja, neįgauna daugiau kvalifikacijos ar gebėjimų. Grubiai tariant, valstybė verslui moka milžiniškus pinigus, kad šie lengviausios negalios žmones priimtų dirbti pačių nekvalifikuočiausių darbų už minimalų atlyginimą. Socialinių įmonių atstovai net neslepia – nebus subsidijų, išmes neįgaliuosius. Tokiu būdu jie pripažįsta, kad tokia rėmimo sistema niekaip šių žmonių neįgalina. Beje, paradoksalu, kad net ir dabar, su tokia valstybės parama, darbuotojų kaita šiose įmonėse per metus siekia 50 procentų. Taigi šiaip ar taip žmones jie nuolat atleidžia arba jie patys neapsikentę salygų išeina. Ką tai sako apie šį sektorių?
Sutinku, kad siūlomas įstatymas įtraukia apribojimų socialinėms įmonėms: sumažinamos subsidijos, numatomi terminai, bet tai reiškia tik tai, kad socialinės įmonės toliaus galės savintis visai neįgaliųjų bendruomenei skirtus pinigus, tiesiog apribojami šio piknaudžiavimo mastai.
Primenu, kad socialinėse įmonėse dirba daugiau kaip 7 tūkstančiai neįgaliųjų. Dirbančių atviroje darbo rinkoje neįgaliųjų yra apie 40 tūkstančių. Šiems žmonėms visai neteikiama parama arba pagal užimtumo rėmimo įstatymą teikiama gerokai mažesnė. Ir lieka dar apie 120 tūkstančių darbingo amžiaus žmonių su negalia, kurie darbo neturi. Mano nuomone, tokiu įstatymu iš šių žmonių galimybės įsidarbinti yra atimamos, nes vos 4 procentus visų darbingo amžiaus žmonių įdarbinančios įmonės gauna liūto dalį visai neįgaliųjų bendruomenei priklausančių pinigų.
Taip pat noriu labai aiškiai pabrėžti – mūsų siekis yra visos įdarbinimo sistemos reforma. O socialinės įmonės yra tik viena jos dalis. Ką dar be socialinių įmonių įstatymo projekto ministerija parengė per pastaruosius 10 mėnesių? Kur yra naujų paslaugų žmonėms su negalia pasiūlymai? Kur bendradarbiavimo su atviru verslu iniciatyvos? Kokios paramos gali tikėtis tie verslininkai, kurie atviroje darbo rinkoje priimtų žmones su negalia po kelis, o ne koncentruotai? Kitaip sakant, kur yra ministerijos vizija, kokią jie kuria žmonių su negalia įdarbinimo sistemą?
Seime veikusi Socialinių įmonių įstatymo darbo grupė savo rekomendacijas pateikė. Neįgaliųjų forumas daugybę kartų pristatė, ko reikia žmonėms su negalia ir kokios yra sėkmingos žmonių su negalia įdarbinimo rėmimo formos kitose šalyse.
Mes prašome paslaugų žmonėms su negalia darbo rinkoje – pagalbos įsidarbinant, dirbant, keliant kvalifikaciją. Taip reikia paskatų ir pagalbos visiems verslininkams, kad šie ryžtųsi priimti žmogų su negalia. Darbdaviai ne kartą skelbė, kad darbuotojų jiems trūksta, kad jie priimtų žmones su negalia, jei tik šie galėtų sklandžiai įsilieti į darbo procesą. O sklandžiai atlikti savo darbą padeda ne subsidija darbo užmokesčiui, o pagalba konkrečioje darbo vietoje. Subsidijų irgi reikia, bet tik išskirtinais atvejais, įvertinant žmonių su negalia individualius poreikius.
Esu tikra, kad ministras Linas Kukuraitis nuoširdžiai kalbėjo, kai sakė, jog socialines įmones reikia sukontroliuoti ir iš esmės keisti įdarbinimo rėmimą. Tačiau kodėl viskas vyksta kitaip? Kodėl ir toliau verslo interesai yra aukščiau žmonių su negalia bendruomenės poreikių?
Neįgaliųjų bendruomenė yra įsitikinusi, kad kol už neįgaliųjų įdarbinimą bus atsakinga Socialinės apsaugos ir darbo viceministrė Eglė Radišauskienė, esminių pokyčių nebus. Ponia Radišauskienė su socialinių įmonių įstatymo pataisomis dirba jau penkerius metus, ir, deja, bet panašu, kad verslo interesas čia buvo keliamas aukščiau žmonių su negalia poreikių. Pasikeitus ministerijos vadovybei šita pozicija nepasikeitė.
Jei ne interesai, tuomet arba nėra ambicijos, arba trūktsa kompetencijų šį darbą padaryti gerai: vadovaujantis geraisiais kitų šalių pavyzdžiais ir tarptautinių organizacijų rekomendacijomis.
Kas tai bebūtų, tai kainuoja žmonių su negalia likimus ir mūsų visų pinigus. Vien per šiuos metus, iki šiandienos, Socialinių įmonių įstatymas “suvalgė” 27 milijonus eurų, kasdien – po 77 tūkstančius eurų.
Ministerijos atstovai tikina, kad eisime evoliucijos, o ne revoliucijos keliu. Bet ką tai reiškia? Kada gausime atsakymus, kaip ta evoliucija vyks. Koks jos galutinis tikslas? Kada ir kokių žingsnių mums tikėtis? Ir ar į procesą būs įtraukti žmonių su negalia atstovai?
Komentaras parengtas iš nevyriausybines organizacijas vienijančių asociacijų institucinio stiprinimo projekto lėšų (2017/NOBP1-126), kurį finansuoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.
