Seimas spręs – tęsti ar ne žmonių su negalia segregaciją darbo rinkoj

Netrukus Seime per neeilinę sesiją bus sprendžiama dėl naujo žmonių su negalia įtraukties į darbo rinką modelio.  Reaguodama į menką žmonių su negalia dalyvavimą darbo rinkoje (vos 27 proc.) ir ilgalaikį žmonių su negalia bendruomenės atstovų nepasitenkinimą veikiančiu modeliu, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija parengė teisės aktų pakeitimus, kuriais siūloma panaikinti iki šiol egzistuojantį socialinių įmonių statusą ir sukurti vieningą pagalbos įdarbinti žmones su negalia modelį visiems darbdaviams. Žmonėms su negalia tai reiškia laisvę pasirinkti – kur besidarbintų, pagalba keliaus paskui žmogų ir jos apimtys nepriklausys nuo darbdavio statuso. Tai yra siūlymai, kurių žmonių su negalia bendruomenė laukė daugybę metų.

Lietuva, vadovaudamasi gerąja kitų šalių praktika ir JT Neįgaliųjų teisių konvencija visose srityse renkasi žmonių su negalia įtrauktį – vyksta deinstitucionalizacijos, įtraukiojo ugdymo reformos, pritaikoma infrastruktūra, transportas, informacija, komunikacija. Paprastai kalbant, pagaliau sutariama, kad žmonių su negalia vieta – drauge su visais, o ne atskirose, juos koncentruojančiuose ir nuo visuomenės atskiriančiuose dariniuose. Deja, darbo rinkoje tokio sutarimo iki šiol nebuvo ir net šiandien didžiąją paramos dalį įdarbinti žmones su negalia gauna būtent socialinės įmonės, o ne darbdaviai atviroje darbo rinkoje. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos siūlymai naikinti socialinių įmonių statusą ir kurti visiems vienodą paramos sistemą atviroje darbo rinkoje  ir yra tas ilgai lauktas siūlymas Seimo nariams sutarti, kad ir šioje srityje mes renkamės įtrauktį.

Iki šiol egzistuojantis modelis, kai žmonės su negalia į darbo rinką įtraukiami skirtingomis sąlygomis priklausomai nuo įmonės statuso (socialinės įmonės ir tokio įmonės statuso neturintys darbdaviai) yra ydingas, nes esmingai riboja žmonių su negalia galimybes pasirinkti darbo vietą ir kuria nelygias sąlygas priimti darbuotojus su negalia specialaus statuso neturintiems, atviroje darbo rinkoje veikiantiems darbdaviams. Nors abu įstatymai – Socialinių įmonių ir Užimtumo (taikomas įsidarbinant atviroje darbo rinkoje) – numato paramą priimant žmogų su negalia, realybėje didžiąją dalį paramos gauna būtent socialinės įmonės (2019 m. duomenys: ADR – 5,7 mln. Eurų, Sį – 32,8 mln. Eurų, 2020 duomenys: ADR –  5 mln. Eurų, SĮ – 23,7 mln. Eurų). Tokie finansavimo netolygumai rodo ydingą valstybės socialinės politikos kryptį –  finansuoti žmones su negalia segreguojančias įstaigas, kai visose kitose srityse vyksta priešingi – įtraukties – procesai.

Socialinės įmonės, kaip įstaigos, kuriose statusui gauti nustatomas didelis įdarbinamų žmonių su negalia procentas, savo esme nebeatitinka Lietuvos žmonių su negalia judėjimo tikslų ir Lietuvos ratifikuotos Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos nuostatų, įpareigojančių imtis visų priemonių, kad žmonės su negalia būtų įtraukti į bendrą ugdymo sistemą ir atvirą darbo rinką. 2016 metais Lietuvai skirtose Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komiteto rekomendacijose raginama „sukurti ir įgyvendinti veiksmingas strategijas ir programas, kurios didintų asmenų su negalia užimtumą atviroje darbo rinkoje, panaikinant atskirto darbo aplinką.“  Šie Užimtumo įstatymo pakeitimai yra svarbus žingsnis įgyvendinant Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvenciją Lietuvoje ir reaguojant į besikeičiančią realybę – statistika rodo, kad darbdaviai atviroje darbo rinkoje vis palankiau vertina žmones su negalia kaip potencialius darbuotojus ir būtent atviroje darbo rinkoje dirba didžioji dalis negalią turinčių žmonių (2021 duomenys: ADR – 49,2 tūkst., iš kurių SĮ – 4,6 tūkst.).

Seime pritarus šiems siūlymams socialinės įmonės (tik jau be tokio statuso) kaip ir bet kokie kiti darbdaviai ir toliau galėtų pretenduoti į numatomą paramą įdarbinant žmones su negalia – subsidijas ir pagalbos paslaugas, kurios yra gerokai plečiamos.  Skirtumas tas, kad jiems nebereikės įdarbinti nustatyto procento žmonių su negalia statusui išlaikyti, kas yra labai sveikintina, nes tokiu būdu nustosime palaikyti dirbtinę žmonių su negalia koncentraciją ir izoliaciją darbo rinkoje.

Itin svarbu, kad siūlomas modelis ne tik kuria vieningą žmonių su negalia paramos sistemą darbo rinkoje, bet ir steigia naujas pagalbos paslaugas, kurių žmonių su negalia atstovai prašo jau daugybę metų. Būtent paslaugos – pagalba rasti darbdavį, galimybė išsibandyti konkretų darbą, asistavimas darbo vietoje, tarpininkavimas tarp darbdavio ir darbuotojo su negalia, pagalba darbdaviui pritaikyti darbo vietas arba pareigybę prie darbuotojo galimybių – yra esminis žmonių su negalia įgalinimo faktorius darbo rinkoje. Visa ši pagalba padeda žmogui kokybiškai ir savarankiškai atlikti pagal gebėjimus jam suformuluotas darbines užduotis. Tuo metu iki šiol didžiausia valstybės paramos dalis tekdavo ne pagalbos paslaugoms, o subsidijoms darbo užmokesčiui, kurios tekdavo tiesiogiai darbdaviui. Socialinės įmonės naudojosi beveik vien subsidija darbo užmokesčiui, kitaip sakant – pinigais už kiekvieną įdarbintą žmogų su negalia, o ne tikslinėms paslaugoms, kurios nukreiptos į darbuotojų su negalia stiprinimą. Paslaugos žmonėms su negalia socialinių įmonių  įsisavinamos paramos paveiksle sudarė vos įžiūrimą lopinėlį.

Norime pasakyti aiškiai – žmonių su negalia NVO nėra prieš subsidijas, mes tik norime kelti klausimą dėl jų tikslingo skyrimo, nustačius realų poreikį ir terminus.  Naujame Užimtumo įstatymo variante subsidija darbo užmokesčiui kaip paramos forma išlieka, keičiasi tik terminai ir paramos dydis. Visgi, žmonėms su negalia įsidarbinti padedančios organizacijos SOPA atlikta jų partnerių darbdavių, įdarbinančių žmones su negalia, apklausa parodė, kad būtent pagalba rasti ir parengti dirbti pasiruošusius kandidatus bei žinios, kaip pritaikyti darbo procesus  jiems yra naudingiausios ( 29 proc.), tuo metu subsidijos atsidūrė paskutinėje vietoje ( 6 proc. ). Tai yra pozicija darbdavių, kuriems žmonės su negalia reikalingi kaip darbuotojai, kurie iš tiesų būtų parengti gerai atlikti savo darbą, pozicija. Darbdavių, kurie skirtingai nei dalies socialinių įmonių atstovai, į žmogų su negalia žiūri tik kaip į darbuotoją, o ne subsidijų šaltinį.

Subsdijos iš tiesų gali būti reikalinga priemonė, tačiau jos neturėtų būti skiriamos bet kam ir bet kuriam laikotarpiui.  Kad ne subsidijų dydis daro įtaką žmonių su negalia įsidarbinimui  rodo ne tik darbdavių nuomonė. Pavyzdžiui, Estijoje darbdaviui paskatinti įdarbinti darbuotoją su negalia taikomas tik pusės metų darbo užmokesčio subsidijavimą. Per tą laiką darbdavys turi galimybę ir pritaikyti darbo vietą, ir, jei reikalinga, darbo procesus sustyguoti, ir maksimaliai įtraukti darbuotoją į darbą.  Ir toks metodas veikia! Per paskutinius metus Estijoje, išplėtus pagalbos įsidarbinti paslaugų spektrą, žmonių su negalia įsitraukimas į darbo rinką padidėjo iki 40 procentų.  Subsidijų apimtys Estijoje gerokai kuklesnės nei Lietuvoje. Todėl, akivaizdu, kad sprendimas keisti neterminuotas subsidijas pagalbos paslaugoms yra logiškas ir poreikius atliepiantis žingsnis.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teikiamus pasiūlymus Seimui vertindami pozityviai, mes, kaip žmonių su negalia organizacijų atstovai, taip pat matome žingsnius, kuriuos būtina žengti toliau, kad žmonių su negalia įtrauktis į darbo rinką būtų sklandesnė. Mūsų nuomone, tolesnis valstybės tikslas, kaip jau minėjome anksčiau, turi būti individualizuotas, atvejo analizės būdu veikiantis mechanizmas, kuomet pagalba skiriama konkrečiam žmogui su negalia konkrečioje darbo vietoje. Taip pat būtina iš esmės keisti neįgalumo ir darbingumo nustatymo sistemą, kuri iki šiol veikia per menkai įvertindama socialinius žmonių su negalia įgalinimo ir nugalinimo faktorius. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba iki šiol nėra žmonių su negalia įgalinimo ir reikalingų paslaugų užtikrinimo organizacija, kokia turėtų būti.

Komentaro autorė – Dovilė Juodkaitė yra Lietuvos negalios organizacijų forumo prezidentė, Europos negalios forumo tarybos narė, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto narė