Teisinis veiksnumas gali būti apibūdinamas kaip asmens galios ar galimybės veikti teisinės sistemose rėmuose. Kitaip tariant, teisinis veiksnumas užtikrina asmens kaip teisės subjekto status. Tai teisinis institutas, konstruktas, užtikrinantis atitinkamo amžiaus sulaukusiems asmenims teisių ir pareigų suteikimą priimti teisiškai galiojančius sprendimus. Tuo užtikrinama žmonėms asmeninė laisvė, pvz. imtis atitinkamo darbo, susituokti, pavedėti turtą, ir kt. Tuo pačiu apsaugoma nuo nepageidautino kitų asmenų kišimosi/intervencijų. Pvz., teisinį veiksnumą turintys asmenys gali atsisakyti bet kokio medicininio gydymo, kurio jie nenori.
JT Konvencijos 12 straipsnis, įtvirtinantis žmonių su negalia lygybę prieš įstatymą ir vienodą teisinį veiksnumą kaip ir kitiems asmenims, atneša radikalius požiūrio į neįgalius žmones (tai pat ir turinčius intelekto sutrikimus ir/ar psichosocialinę negalią) pokyčius. Šio straipsnio įgyvendinimas visose šalyse kelia didžiulius iššūkius, kadangi turi būti ne tik keičiamas teisinis reglamentavimas, įtvirtinantis žmonių su negalia lygias galimybes turėti teisinį veiksnumą, tačiau turi atsirasti pagalbos mechanizmai, kuriais būtų padedama žmonėms su negalia priimti sprendimus patiems ir taip realizuoti savo teises. Tam reikia keisti nusistovėjusią specialistų kultūrą ir mąstymą, kuomet manoma, kad profesionalai, t.y. švietimo, sveikatos specialistai, teisininkai gali priimti sprendimus už asmenis su negalia. Tačiau kas gali geriau už pačius asmenis nuspręsti dėl jiems aktualių gyvenime klausimų, tik jie patys. Ir jie tai gali padaryti, nepaisant turimos negalios.
Reikalingi mokymai socialiniams darbuotojams, medicinos darbuotojams, teisininkams ir patiems neįgaliesiems ir jų šeimos nariams apie teisinio veiksnumo atspindinčio žmogaus tapatybės esmę, nevertinant asmens per racionalumo prizmę, nevertinant jo galių ir gebėjimų, o pripažįstant jį kaip asmenį ir padedant jam veikti ir realizuoti savo neatimamas ir lygias teises.
