Negalia, migracija ir integracija: veiklų apžvalga ir būtini humanitarinės pagalbos pokyčiai

NAPD užsakymu atlikta “Senyvo amžiaus ir žmonių su negalia apklausa apie pasiruošimą žiemos sezonui” atskleidė, kad per 80 proc. atsakiusiųjų neturi kietojo kuro atsargų (malkos, anglis, briketai) ir tik trys procentai jų išgali tuo apsirūpinti. Kone tiek pat prisipažino apie grynųjų pinigų stygių.

Reprezentacinė apklausa buvo pristatyta trečiąjame susitikime, kurį organizavo Europos negalios forumas (EDF) ir Ukrainos projektą įgyvendinančios šalys-partnerės. Šįkart – nuotoliu; du ankstesni susitikimai vyko Rygoje ir Briuselyje.

Ukrainos projektas startavo iškart po Rusijos karinių veiksmų Ukrainoje. Nors didžiosios humanitarinės organizacijos netruko įsitraukti į visokeriopos pagalbos teikimo veiksmus, greitai tapo akivaizdu, kad bendri paramos/gelbėjimo metodai tik iš dalies arba visiškai netinkami žmonių su negalia atveju.

Tad, pirminis EDF inicijuoto Ukrainos projekto tikslas buvo atkreipti aukščiausių ES institucijų dėmesį ir įtraukti negalios organizacijas, ruošiant rekomendacijas; kiek įmanoma, suvienodinti būtiniausius pagalbos teikimo veiksmus; siekti ilgalaikių struktūrinių negalios politikos pokyčių ir savose šalyse, ir atstatant Ukrainą, karui pasibaigus.

EDF pakvietė atstovus iš negalios organizacijų Ukrainoje bei valstybėse, priimančiose daugiausiai karo pabėgėlių: Lenkijos, Moldovos, Rumunijos, Vengrijos, Slovakijos, Latvijos ir Lietuvos.

Pagalbos pobūdis visur šiek tiek skiriasi, bet dažniausiai dirbama tiesiogiai teikiant paramą asmenims (techninę, medicininę, teisinę) – iki tol, kol įsijungs valstybiniai paramos mechanizmai.

LNF šioje partnerių grupėje yra unikalus savo pagrindine veikla – negalios advokacija, atstovavimu darbo grupėse parlamente ir Vyriausybėje. Tarpininkaujant tarp institucijų, sprendžiamos ir konkrečios problemos, bet siekiama pavienius siūlymus “konvertuoti” į plačiau pritaikomus algoritmus.

Jau antrąją karo Ukrainoje dieną LNF kreipėsi į aukščiausias šalies institucijas, kad šioje tragedijoje nebūtų pamiršti žmonės su negalia: pagal poreikį organizuojama pagalba tiek Ukrainoje, tiek spėjusiems pasitraukti iš pavojaus zonų ir radusiems prieglobstį mūsų šalyje.

Po LNF skėčiu esančios organizacijos ėmėsi kuruoti savo likimo brolių klausimus, nelaukdamos potvarkių “iš viršaus” ir geriausiai išmanydamos konkrečios negalios specifiką. Tai – būdinga bet kokių kritinių situacijų eiga; biurokratiniai mechanizmai yra per daug gremėzdiški, o nevyriausybininkai visada mobilesni ir labiau įsitraukę.

Tačiau ir formalus darbas nenutrūksta, kad ir koks nematomas būtų.

Svarbiausios įvykusios Ukrainos projekto veiklos:

LNF kartu su Švedijos Savarankiško gyvenimo institutu (ILI), baigė vykdyti nuotolinių mokymų ciklą “Negalia. Migracija. Integracija”. 

Gruodžio 21 d. baigėsi rugsėjį prasidėjęs bendras projektas – teorija ir praktiniai užsiėmimai, kuriuose dalyvavo didžiųjų Lietuvos humanitarinių NVO, Pabėgėlių registracijos centrų, psichosocialinių globos namų bei SADM atstovai. Mokymų tikslas buvo remiantis švedų 2015-2017 metų emigracijos bangos iš Artimųjų Rytų patirtimi, pasitikrinti, kas jau vykdoma ir kas galėtų būti pritaikyta mūsų šalyje sėkmingesnei pabėgėlių, turinčiųnegalią, integracijai. Taip pat, kviestinių lektorių pranešimai papildė turimą švedų patirtį, lyginant ją pabėgėlių su negalia iš Ukrainos kontekste.

– Rygoje, konferencijoje “Šiandieninė patirtis – ateities Ukrainai” pasirašyta deklaracija:

Riga Declaration on a Peaceful and Disability-Inclusive Ukraine

Didelis dėmesys įtraukčiai, deinstitucionalizacijai, universaliam dizainui – visa tai, ką įgyvendina ES valstybės. Konferencijoje vyko diskusijos su Latvijos SAM, SADM ir VRM ministrais; išvažiuojamieji vizitai į Jelgavos psichosocialinius globos namus, kur perkelti žmonės iš panašios įstaigos Ukrainoje bei į aukštųjų technologijų gamyklą Sneider, kur darbo vietos pritaikytos karo pabėgėliams su negalia – pristatyti kaip keletas galimų pavyzdžių apie abipusę integraciją.

– Briuselyje, savaitės trukmės mokymuose vyko susitikimai su Europos ir tarptautinių institucijų atstovais bei sesijos, kurių metu su kolegomis keistasi kompetencija ir gerąja patirtimi. Aptarta, su kuo susiduria pasienio valstybės, gabenančios/teikiančios tiesioginę paramą: eilės, nuolatinė įtampa, klesti korupcija – beje, iš abiejų pusių. Nepaisant, kad gabenamos medicininės priemonės, turinčios apibrėžtą galiojimo laiką, NVO atstovai priversti laukti bendrose eilėse po keliolika parų. Nutarta kreiptis į Europos Komisijos atstovus dėl vieningo leidimo būtinybės; toks dokumentas – kaip Raudonojo Kryžiaus ženklas – privalėtų suteikti ir neliečiamybę, ir pirmenybę.

Taip pat, sesijos metu ataskaitas pristatė ES institucijų atstovai, atsakingi už Civilinę saugą ir humanitarinę pagalbą (DG ECHO), Kaimynystės ir plėtros derybas (DG NEAR), Migracijos ir vidaus reikalus (DG HOME). Taip pat – iš ES Diplomatinės tarnybos (EIVT), JT Nelaimių rizikos mažinimo biuro (UNDRR) bei Europos Pabėgėlių ir tremtinių tarybos (ECRE).

– Nuotoliniame Ukrainos projekto šalių-partnerių susirinkime pristatyta “Senyvo amžiaus bei žmonių su negalia apklausa apie pasiruošimą žiemos sezonui”, kuri atskleidė visiškai naujus poreikius, dar nebuvusius aktualiais pirmąjį karo pusmetį:

* 83 proc. respondentų stokoja kietojo kuro atsargų (malkos, anglis, briketai); tik 3,3 proc. žmonių patys išgali tai įsigyti;

* 72 proc. žmonių nurodė, kad jiems reikalinga finansinė parama grynaisiais pinigais;

* per 50 proc. apklaustųjų tebėra aktualu vaistai, higienos priemonės bei maisto produktai;

* iki 45 proc. respondentų nurodė naują poreikį: termo antklodės, žieminiai drabužiai, avalynė, šildymo prietaisai, mini generatoriai, turintiems vienintelę galimybę šildytis elektra.

Reziumuojant, prašoma šalių/organizacijų, teikiančių paramą, neveikti inertiškai; rekomenduojama numatyti alternatyvius šildymo ir humanitarinės pagalbos variantus, raginama konsultuotis su negalios ar senyvais žmonėmis besirūpinančiomis organizacijomis.

–Tatjanos Barancovos, Ukrainos Vyriausybės įgaliotinės žmonių su negalia teisių klausimams, vizitas Vilniuje. Tatjana, po 2014-ųjų ginkluotų Rusijos veiksmų Luhanske, jau antrąkart bėgusi nuo karo, vykdė evakuacijos ir humanitarinės pagalbos priemones Ukrainoje.

LNF iniciatyva įvykęs Tatjanos susitikimas LR Vyriausybėje prasidėjo Seimui priiminėjant Civilinės saugos įstatymo pakeitimus, kurių pagrindu Nacionalinio krizių valdymo centras (NKVC) ekstremalių situacijų valdyme taptų svarbiausia operacinio lygmens  institucija.

Vieningo centro būtinybę akcentavo ir Tatjana, atkreipusi dėmesį ir į kitus kertinius pasiruošimo punktus. Buvo nutarta apsikeisti abiem valstybėm svarbia informacija.

Susitikime su Tatjana dalyvavo naujai kuriamo NKVC vadovas Vilmantas Vitkauskas, Socialinės apsaugos ir darbo viceministrė Justina Jakštienė, Sveikatos apsaugos ministerijos, Teritorinių ligonių kasų atstovai, NVO lyderiai, Piešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie VRM Civilinės saugos valdybos Civilinės saugos planavimo ir koordinavimo skyriaus vyriausiasis specialistas Giedrius Viganauskas. Pareigūnas taip pat buvo vienas dalyvių Nacionaliniame žmogaus teisių forume vykusioje panelinėje diskusijoje „Pažeidžiamų asmenų teisių apsauga grėsmių akivaizdoje“.

Čia savo – karo pabėgėlės su negalia – patirtimi dalijosi ir Tatjana. Žinių radijo redaktoriaus Raigardo Musnicko moderuojamame pokalbyje buvo svarstoma, kodėl jautriausioms visuomenės grupėms nesuveikė Ukrainos parengtas valstybinis gelbėjimo algoritmas ir kaip karo ar kitų krizių akivaizdoje valstybės turėtų pasirengti atliepti visų piliečių poreikius, kokie veiksmai padėtų išvengti sunkumų ir žmogaus teisių pažeidimų, kuriuos patyrė ir patiria negalią turintieji Ukrainoje. Kartu diskutavo Dovilė Juodkaitė LNF prezidentė, Klementjna Gruzdienė, Alytaus „Lietaus vaikų“ asociacijos vadovė ir Eglė Samuchovaitė, Raudonojo Kryžiaus Prieglobsčio ir migracijos programos vadovė.

Eglė padėjo LNF suorganizuoti Tatjanos susitikimą su tautiečiais, karo pabėgėliais su negalia Raudonojo Kryžiaus centrinėje būstinėje Vilniuje. Po to Tatjanos maršrutas driekėsi per Varšuvą, Slovakijos, Čekijos ir Vokietijos miestus.

Tokių susitikimų tikslas, visų pirma, – išsiaiškinti konkrečius poreikius ir klausimus, “įstrigusius” Ukrainoje. Tatjana pasakojo istorijas žmonių, kuriems, pvz, pagaminti protezai – kelių, klubo ar krūties (moterims, patyrusioms onkomazektomiją), bet juos perduoti galima tik valstybiniais kanalais. Arba kompensuojamųjų retų vaistų ir su jų naudojimo procedūromis susijusios technikos atgabenimas.

Kadangi skirtingose šalyse skiriasi ir socialinių-medicininių klausimų sprendimo tvarka ir terminai, daugybė žmonių yra tapę aplinkybių įkaitais. Tatjanos dėka atsakingas Ukrainos institucijas ir asmenis informacija apie poreikį pasiekia tiesiogiai; jai tarpininkaujant, organizuojamas tikslinės pagalbos tiekimas. Kitas jos planuojamas susitikimas Vilniuje jau su pagalbos priemonėmis – gruodžio 27 d.