Nors vis daugiau vaikų su negalia mokosi kartu su visais, neįgaliųjų teisių gynėjai pastebi, kad tai vyksta tik pačių mokyklų iniciatyva. Įvairius vaikus priimančios ugdymo įstaigos teigia, kad joms trūksta ne tik lėšų ir specialistų, bet ir supratingumo.
33-ejų metų Jaroslav Milevskij būdamas 16-os patyrė traumą, po kurios nebevaldo kojų ir dalinai rankų. Dėl negalios sėdęs į vežimėlį, paskutinius dvejus mokslo metus mokėsi namuose. Kaip pats sako, didelio noro eiti į mokyklą neturėjo, nes nebuvo nei paskatinimo, nei sąlygų tai daryti.
Jis prisimena, kaip praėjus kuriam laikui sutiko klasioką ir šis stebėjosi, kad su buvusiu draugu galima bendrauti taip pat, kaip ir anksčiau, tvirtino, norėjęs užsukti į svečius aplankyti, bet bijojo, nors pats nežinojo ko. „Jei būčiau mokykloje, kiti mokiniai būtų priversti bendrauti ir matytų, kad čia normalus žmogus, ir tai būtų paskatinę mane įsitraukti“, – svarsto Jaroslav, kuris mokyklą baigė prieš 15 metų.
Dabar situacija pasikeitusi ir vis daugiau vaikų su negalia mokosi kartu su visais. Tačiau pagalba šiems mokiniams krenta daugiausiai ant mokyklų pečių. Norint pasidalint šių mokyklų gerąja patirtimi Lietuvos negalios organizacijų forumas kartu su JAV ambasada Lietuvoje įgyvendina projektą „Mokykla visiems“, kuriame dalyvauja 10 šalies mokyklų, priimančių įvairius vaikus. Baigiamojoje diskusijoje įtraukaus ugdymo situaciją Lietuvoje aptarę švietimo ekspertai, valdžios, neįgaliųjų organizacijų bei mokyklų atstovai negaili jai kritikos.
Mokykloms trūksta ne tik finansų ir specialistų, bet ir supratingumo
Vilniaus Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazijos, kuri vaikus su negalia priima 26 metus, vadovė Violeta Ališauskienė sako, kad per šį laikotarpį situacija nelabai pasikeitė. Ji nuogąstauja, kad valstybės skiriamų lėšų neužtenka: „aš nežinau kaip pagalbą teiksiu specialistams trečią ir ketvirtą ketvirčius“.
„Pinigų visada neužtenka, svarbiausia – požiūris“, – teigia Arūnas Grimalis, kurio vadovaujama Klaipėdos rajono Dovilų mokykla prieš 9 metus priėmė pirmąjį mokinį, turintį emocijų ir elgesio sutrikimų. „Pas mus atėjo vaikas (pirmokas), kuris buvo išmestas iš n mokyklų, kuris keikėsi ir visos sensorinės iškrovos krito mums ant galvos. Tada turėjome bandyti ką nors daryti“, – prisimena direktorius.
Pasak A, Grimalio, tada būta ir konfliktų su tėvais bei mokytojais, o skundai pasiekė ir savivaldybę. Šios mokyklos specialioji pedagogė Svaja Venckienė sako, kad suaugusiems reikia mokytis iš vaikų: „Jie nebežiūri į gulinčius, kurių pas mus labai daug (ant stalo, po stalu, po palange, po spinta, ant grindų). Mūsų vaikai eina ir perlipa. Nė vienas nebuvo užlipęs nei ant galvos, nei ant pilvo. Bet problema yra suaugęs žmogus, kuris ateina ir sako: o ko tu čia guli? Ir visą reikalą sugadina“.
Mokyklų atstovai sako, kad neretai tenka atsisveikinti su pedagogais, nes šie nemoka dirbti su negalią ar sutrikimų turinčiais vaikais. Į mokytojų rengimą atkreipia dėmesį ir Lietuvos savivaldybių asociacijos patarėjas švietimo ir kultūros klausimais Jonas Mickus. Pasak jo, aukštosios mokyklos turėtų ruošti būsimus mokytojus dirbti su šiais vaikais.
Kad universitetas neišmokė dirbti su tokiais vaikais patvirtina ir spec. pedagogė S. Venckienė. Ji patirties semiasi iš užsienio ekspertų, bet teigia, kad ir to neužtenka: „Gali perskaityti kiek nori knygų, perklausyti kiek nori seminarų, bet jeigu nepriimsi žmogaus tokio, koks jis yra – nieko nebus“.
Viskas prasideda nuo įstatymo
Pasak JAV įtraukaus švietimo ekspertės dr. Lauren Freedman, vaikai su negalia mokydamiesi kartu su visais ugdo gebėjimus, kurie padeda tapti nepriklausomais, finansiškai save išsilaikyti bei kurti pridėtinę vertę visuomenei. Kiti vaikai išmoksta užuojautos, empatijos.
Integruoti vaikus JAV skatina 1974 m. Kongreso priimtas įstatymas, kuris pabrėžia, kad negalia yra natūrali žmogiška patirtis ir tai neturi trukdyti žmonėms tapti visuomenės dalimi. „Šis įstatymas tapo mūsų pilietinių teisių judėjimo dalimi“, – sako ekspertė.
2010 metais Lietuva ratifikavo Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvenciją, kuria įsipareigojo stengtis, kad negalią turintys žmonės gyventų visuomenėje lygiai su visais, taip pat ir švietimo srityje. Tačiau pagal dabar šalyje galiojantį Švietimo įstatymą, mokykloms leidžiama nepriimti vaikų su negalia, jei neturi tam sąlygų. Pasak Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komiteto vicepirmininko prof. Jono Ruškaus, šis teisės aktas skatina diskriminaciją, nes leidžia mokykloms atsirinkti jiems patogius vaikus.
Lietuvos negalios organizacijų forumo prezidentė Dovilė Juodkaitė teigia, kad proveržio šioje srityje nebuvimą rodo skaičiai ir faktai: apie trečdalis vaikų su negalia vis dar mokosi spec. mokyklose, o Europos sąjungoje įtraukaus švietimo srityje esame treti nuo galo.
Pasak Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos atstovės Daivos Vaišnorienės, projekte dalyvavusių mokyklų patirtis rodo, kad net ir tokioje situacijoje galima kurti mokyklą, kurioje gera visiems, bet vis dėlto sutinka, kad tai turėtų būti ne vien mokyklos, o valstybės ir savivaldybių rūpestis.
Gerąja patirtimi besidalijančios mokyklos teigia, kad sulaukia daugiau norinčiųjų nei gali priimti. JT Neįgaliųjų teisių komiteto vicepirmininkas J. Ruškus pabrėžia, kad sėkmingai įtraukaus ugdymo srityje dirbančios mokyklos neturi tapti naujomis specialiosiomis mokyklomis – jose gali mokytis tik tam tikras procentas neįgalių vaikų.
„Negalią turinčių vaikų santykinai yra labai mažai, bet mūsų valstybė nesugeba padaryti pokyčių, kad būtų sąlygos pritaikytos tiems 2 proc. vaikų“, – teigia J. Ruškus.
