Teisė į mokslą – kaip viena pagrindinių Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje – buvo įtvirtinta dar 1948 metais Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje. Valstybės prisiėmė prievolę ne tik užtikrinti tokią galimybę, bet ir visokeriopą prieinamumą bei priimtinumą, įpareigojant švietimo įstaigas elgtis pagal vaiko interesų principą, deklaruojamą ir JT vaiko teisių konvencijoje.
Lietuva nuosekliai ėjo tuo keliu; pasirašytas susitarimo memorandumas su ministerijomis, Seime priimtos Švietimo įstatymo pataisos, įtvirtinančios vaikų su negalia teises su visais bendraamžiais lankyti ugdymo įstaigas, rinktis arčiausiai jų gyvenamosios vietos esančias ir kt. Šios nuostatos turėjo būti įgyvendinamos palaipsniui, per ketverius metus, ir įsigalioti jau šį rudenį.
Nauji siūlymai riboti vaikų su negalia įtrauktį į bendrojo lavinimo klases
Tačiau, 2023-ųjų pabaigoje, Seimas pateikimo stadijoje pritarė Švietimo įstatymo projektui, kuriam įsigalėjus, būtų pažeisti aukščiau išdėstyti punktai. Jei projektą parlamentarai palaikys ir pavasario sesijoje, tėvai, auginantys vaikus su negalia, neteks galimybės rinktis ugdymo įstaigos. Vietoj to, siūloma didinti institucijų ir tarnybų įgaliojimus: pedagoginė psichologinė tarnyba (PPT) spręstų, ar vaikas ugdysis bendroje klasėje, ar grupėje/klasėje, skirtoje mokiniams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių. Mokykla, negebėdama atliepti vaikui nustatytų mokymosi pagalbos poreikių, taip pat galės siūlyti kitą mokyklą. Šeimai nesutikus, galutinį sprendimą priimtų savivaldybės Vaiko gerovės komisija kartu su Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba.
„Vėl tarnybos atliks baudžiamąją, ne patariamąją funkciją, o šeima bus verčiama neįgalia nuspręsti pati“, siūlymą kritikavo Svaja Simenauskė, daugiau nei du dešimtmečius dirbanti su specialiųjų ugdymosi poreikių vaikais bendrojo lavinimo mokykloje. Jos teigimu, šiuo metu kiekviena mokykla, turinti specialistą, teikia pagalbą vaikui bei rekomendacijas mokytojams ir tėvams. Jei tokio darbuotojo nėra, funkcijas atlieka PPT specialistai. Tad, vaiko poreikiai gali būti atliepiami jau dabar. Naujojo projekto grėsmė, pasak pedagogės,- kad negalią turintys bus nukreipiami į „pasiruošusias” įtraukčiai mokyklas. Taip susidarys uždaras ydingas ratas: priimančios mokyklos bus perpildytos, o kitos – patirties trūkumą galės naudoti kaip savotišką alibi. „Juolab, kad nėra tokio dalyko kaip šimtaprocentinis pasirengimas įgyvendinti įtraukųjį švietimą“, pritaria Lina Garbenčiūtė, Lietuvos negalios organizacijų forumo (LNF) Švietimo komiteto narė. „Bet kuris specialistas pasakys, kad kiekviena istorija – unikali ir jai turi ruoštis individualiai. Jeigu lauksime, kol pasiruoš visi, toks laikas neateis niekada“.
Apskritojo stalo diskusija Seime
Nusivylimą naujuoju Švietimo įstatymo projektu padidino tai, kad, pasak L. Garbenčiūtės, pasiūlymas nebuvo derintas su negalios bendruomene, nors vien LNF siūlėsi bendradarbiauti kone projekto pateikimo išvakarėse. „Ne politikai turi spręsti, kaip atrodys įtraukusis švietimas, o specialistai. Politikai turi sudaryti sąlygas jam įgyvendinti“, sakė mūsų ekspertė, remdamasi tarptautine patirtimi bei atstovaudama bendrą poziciją, kurią parėmė ir Seimo Žmogaus teisių komitetas, inicijavęs apskritojo stalo diskusiją „Pasirengimo įtraukiajam ugdymui sėkmės ir nesėkmės Lietuvoje“. Jos metu LNF, Žmonių su negalia teisių stebėsenos komisija prie Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos bei kiti socialiniai partneriai, švietimo ekspertai sutarė dėl reikalavimų: valstybė privalo laikytis ankstesnių įsipareigojimų įtraukųjį švietimą vykdyti palaipsniui, skiriant pakankamą finansavimą pagalbos ir paslaugų plėtrai; jokių sprendimų, susijusių su vaiko ugdymu, nepriimti be šeimos žinios, kaip ir neformuoti įtraukaus švietimo politikos, nedalyvaujant negalios NVO.
Memorandumas neįgyvendinamas
2020-ųjų pradžioje LNF pasirašė susitarimo memorandumą su Sveikatos apsaugos bei Švietimo, mokslo ir sporto ministerijomis. Tarp kitų tikslų – siekis, kad kiekvienoje savivaldybėje kasmet būtų pritaikoma bent po vieną ugdymo įstaigą vaikams su negalia. Deja, pagal lėšų ir ES investicijų planavimą savivaldybėse matyti, kad pasirenkama tiesiog atnaujinti vieną ar keletą mokyklų. Tai rodo, kad vaikus su negalia numatoma nukreipti tik į tam tikras mokyklas, neplanuojant užtikrinti visų įstaigų prieinamumo.
„Bet bendrojo lavinimo mokykla negali tapti specialiąja mokykla“, nesutiko S. Simenauskė. „Normalus, o ne koncentruotas vaikų pasiskirstymas reikalingas tam, kad lengviau būtų visiems: ir negalią turintiems vaikams, ir jų klasės draugams, ir mokytojams. Juk yra skirtumas, ar klasėje neuroskirtingų vienas-du, ar 8-9“. Beje, tai gali turėti įtakos jau dabar esančiai nepakankamai mokytojų, pagalbos specialistų dinamikai bendrojo ugdymo mokyklose.
Klasės perpildytos, o specialistų trūksta
Kvalifikuotų specialistų trūkumą negalios NVO įvardija kaip dar vieną pavojaus veiksnį įtraukiojo ugdymo kokybei ir įgyvendinimui. Bendrojo ugdymo įstaigos čia „pralaimi“ privačiam sektoriui, galinčiam pasiūlyti didesnį darbo užmokestį, mažesnį administracinį krūvį, jų klasėse mokosi mažiau vaikų.
Mokinių skaičiaus klasėje mažinimas, kai kartu mokosi ir specialiųjų poreikių vaikai, yra vienas pagrindinių negalios NVO bei mokytojų profesinių sąjungų reikalavimų. Tačiau jis ignoruojamas, ir tokiose klasėse vis dar gali būti ir 24, ir net iki 30 mokinių. Tuo tarpu mokytojų padėjėjų trūksta kone antra tiek, kiek dirba šiuo metu: per 8 000 negalią turinčių mokinių visose įstaigose (įskaitant specialiąsias) tenka vos daugiau nei 4 000 padėjėjų.
Kita vertus, nors padėjėjas – labai svarbus žmogus vaikui, S. Simenauskė įsitikinusi, kad svarbiausia figūra vis tik yra mokytojas. „Moko mokytojas, o padėjėjas padeda mokytis, bet ne atvirkščiai. Kažkodėl dabar visos viltys nukreiptos į padėjėją, tarsi jis vienas padarys stebuklą. Stebuklas įvyksta, jei visi esame proceso dalyviai, o ne stebėtojai“.
Tačiau, retam mokytojui užtikrinama adekvati parama ir pakanka kompetencijų pritaikyti aplinką, mokymo programą pagal individualius konkretaus vaiko poreikius.
Visuomenės nuomonė – neigiama
Visi šie dėmenys labai svarbūs, formuojantis visuomenės nuostatoms dėl privalomo įtraukiojo ugdymo. Deja, jos išlieka neigiamos. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos apklausos duomenimis, mažiau nei pusė – 45 proc. – respondentų visiškai arba iš dalies sutiktų, jog jų vaikas bendrąjį išsilavinimą įgytų mišriose klasėse kartu su negalią ir specialiųjų ugdymo poreikių turinčiais bendraamžiais. „Taip greičiausiai yra todėl, kad tie tėvai augo sistemoje, kurioje buvo svarbus paklusnumas ir panašumas“, svarstė S. Simenauskė. Nors nuostatų problema – akivaizdi, nėra žinoma apie valstybės planus inicijuoti kampanijas šiems įsitikinimams keisti, vaikų su negalia stigmatizacijai mažinti ar apie informacijos ir pagalbos teikimą tokių vaikų tėvams.
„Mes pradėjome daug kalbėti apie negalią turinčius vaikus, bet beveik nekalbame apie jų tėvus. Apie jų žlugusias svajones, nuolatinį nuovargį, neviltį ir įtampą kurie lydi kasdien“, sako S. Simenauskė. Ji išskyrė tarsi ant paviršiaus esantį situacijos aspektą: „Kuo daugiau iššūkių patiria vaikas, tuo daugiau turime turėti žinių. Palaikyti, įkvėpti, suteikti vilties – tokie turėtų būti specialisto tikslai. Tačiau, ką nepasirengęs pedagogas gali suteikti vaiko tėvams?“– ir ydingas ratas vėl užsidaro.
Pavojinga tendencija skirti namų mokymą
Kaip vienintelę galimą išeitį šeima dažniausiai verčiama rinktis namų mokymą su daline integracija, net grasinant nutraukti sutartį tarp mokyklos ir tėvų. 2021 metais toks ugdymas skirtas virš 700 moksleivių. 66 proc. jų turėjo specialiųjų ugdymosi poreikių – 2018 metais tokių buvo 60 proc. Tokia ugdymo forma tampa nerimą keliančia tendencija mokinių su negalia atžvilgiu, nes iš esmės tada mokomasi namuose atskirai nuo savo klasės, beveik nedalyvaujama bendroje veikloje. „Tikrai yra atvejų, kai namų mokymas – neišvengiamas, ir dalinė integracija padėjo vaikui sėkmingai grįžti į mokyklą“,patvirtina S. Simenauskė. „Bet turime ir tokių atvejų, kai vaikas, jo šeima visiškai prarado socialinius ryšius. Tai mūsų pralaimėjimas“.
Nepasiekiamos aukštojo mokslo aukštumos
Lietuvoje aukštasis mokslas yra menkai prieinamas specialiųjų ugdymosi poreikių turintiesiems ir asmenims su negalia, jų skaičius universitetuose nuolat mažėja. Iš šimto tūkstančio, studijuojančių 37 aukštosiose mokyklose, tik kiek daugiau nei 300 sudaro jaunuoliai su negalia.
Esant ribotoms ugdymo(si) galimybėms jau mokykliniame amžiuje, aukštojo mokslo prieinamumą riboja ir kiti objetyvūs veiksniai: finansinis nesavarankiškumas, priklausymas nuo šeimos paramos, nepakankamas studijų programų individualizavimas, nepritaikyta infrastruktūra. Nors mokslo prieinamumas yra aukštųjų mokyklų atsakomybė, įrašyta į Mokslo ir studijų įstatymą, tačiau nėra aprašo, kaip turėtų būti įgyvendinta teisė į alternatyvius atsiskaitymo būdus, studijų pritaikymą pagal individualius studentų poreikius ir pan. Kitaip sakant, trūksta reikalavimo ar skatinimo mokslo institucijas padaryti labiau prieinamas. Todėl net įstoję į universitetą studentai su negalia dažnai studijų nebaigia dėl trūkstamos pagalbos. Oficialios statistikos, kiek vis tik jų įgyja išsilavinimą, valstybėje nėra.
Paramos sistema – neindividualizuota
Kaip pagalbos priemonės yra nurodomos ES projektinė veikla ir Valstybinio studijų fondo parama. Išmokos skiriamos pagal tą patį kriterijų – 45 proc. ar mažesnį darbingumo lygį. Taip pat, gali būti skiriama socialinė parama studijuojantiems; tokių yra virš dviejų tūkstančių, tačiau studentai su negalia sudaro tik nedidelę gavėjų dalį, nes į tą skaičių įeina ir turintys finansinių sunkumų arba dėl kitokių gyvenimiškų situacijų prašantys paramos studijų metu.
Nė viena teikiama pagalba nėra diferencijuojama pagal individualius, su negalia susijusius, poreikius, tad susidaro įspūdis, jog prieinamumui skiriama daug lėšų, ir papildomų priemonių nereikia. Tačiau kiekvienais metais mažėjantis studijuojančių asmenų su negalia skaičius rodo, jog šios priemonės nepasiekia savo tikslo.
Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos įsakyme dėl aukštojo mokslo 2023–2026 metų plėtros, išskirtos trys problemiškiausios ir mažiausiai aukštojo mokslo sistemoje dalyvaujančios grupės: žemo socioekonominio statuso, negalią turintys žmonės ir vyresnio amžiaus stojantieji. Nors sveikintina valstybės pozicija į prioritetų sąrašą įtraukti žmones, turinčius negalią, tačiau nėra numatytos ir patvirtintos priemonės, kaip šioms grupėms bus skiriamas papildomas dėmesys ir pagalba.
„Žinoma, negalima sakyti, kad pokyčiai nevyksta“, sako S. Simenauskė. „Vyksta, bet jeigu mūsų pirmokai mokytųsi tokiu tempu, jie amžinai ir liktų pirmoje klasėje“.
Parengė Simona Aginskaitė ir Ramunė Šliuožaitė
Šešėlinė ataskaita parengta įgyvendinat projektą „Negalios skėčio stiprinimas – efektyviai advokacijai ir veiksmingai komunikacijai”, finansuojamą Aktyvių piliečių fondo, Norvegijos finansinio mechanizmo lėšomis.
*Straipsnis ruoštas, naudojantis šešėlinės JT Neigaliųjų teisių konvencijos ataskaitos medžiaga. Švietimas, 24 straipsnis. Tai – Lietuvos negalios organizacijų forumo (LNF) pozicija dėl Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos įgyvendinimo Lietuvoje. Vienijantis 17 organizacijų, kurios atstovauja apie 300 tūkstančių žmonių su negalia, jų šeimų ir negalios situacijoje atsidūrusiųjų interesams, LNF atlieka JT Konvencijos įgyvendinimo stebėseną, teikia ataskaitas tarptautinėms ir šalies institucijoms, dalyvauja priimant sprendimus negalios politikoje nacionaliniu ir savivaldos lygmeniu.
