Lietuvai minint dešimtąsias Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos ratifikavimo metines, apie ši dokumentą bei jo įgyvendinimą Lietuvoje ir kitose Europos valstybėse kalbiname Yanni Vardakastani, didžiausios Europoje žmonių su negalia organizacijos – Europos negalios forumo – prezidentą.
Prisiminkime istorinį Neįgaliųjų teisių konvencijos kontekstą ir kilmę, t.y. aplinkybes, kuriomis ji atsirado. Kokia buvo neįgaliųjų teisių padėtis iki konvencijos ir kas pasikeitė priėmus šį dokumentą?
Žmonių su negalia judėjimas visame pasaulyje palaikė Neįgaliųjų teisių konvencijos atsiradimą ir dabar turime bendrą dokumentą?, skirtą visur skatinti mūsų teises ir savarankiškumą. Galima būtų sakyti, kad prieš konvenciją kiekvienoje šalyje vyko pavieniai judėjimai. Dažnai įvairios neįgaliųjų grupės rengdavo kampanijas dėl joms aktualių teisių. Ir jos padarė didelę pažangą. Tačiau konvencija suvienijo bendruomenę, kad ji kartu kovotų ir įgytų bendrą supratimą apie negalią ir lygias teises.
Mūsų vyriausybės, įskaitant tokią regioninę vyriausybę, kaip ES, dabar taip pat turi aiškius įsipareigojimus. Jų pareiga yra kurti struktūras, įstatymus, politiką bei prasmingo dialogo palaikymo ir finansavimo procesus, kad konvencijoje įtvirtintos teisės taptų tikrove ir, kad už jas būtų atsakoma. Jos turi būti atskaitingos. O mes taip pat, kadangi šioje atskaitomybėje taip pat dalyvauja ir žmonių su negalia bendruomenė.
Konvencija viską pakeitė iš esmės. Tačiau mes vis dar esame toli nuo lygybės.
Kartais šis dokumentas yra vadinamas neįgaliųjų Konstitucija? Kodėl jis taip vadinamas ir ką tai reiškia tikrovėje?
Manau, kad tai yra geras apibūdinimas, nes kokiame lygyje bedirbtume, vietos, regiono ar tarptautiniu mastu, mes visi kalbame ta pačia kalba, nes visi sutinkame laikytis konstitucijai prilygstančios Neįgaliųjų teisių konvencijos. Tokiu būdu, drauge su partneriais turėdami bendrą viziją, bendrą supratimą, mes galime kartu kovoti už negalią turinčių žmonių teises dirbdami su politikos formuotojais.
Jūs, kaip Europos negalios forumo prezidentas, matote, kaip Europa ir įvairios Europos šalys įgyvendina šį dokumentą. Ar galite paminėti šalis, kuriose konvencija lėmė didelius perversmus ir pažangą neįgaliųjų teisių srityje?
Kaip Europos negalios forumo prezidentas, atidžiai stebiu, kaip ES ir valstybės narės įgyvendina Neįgaliųjų teisių konvenciją. Matau konvencija paremtus svarbius pasiekimus, tačiau, kita vertus, taip pat matau sritis, kuriose yra nusivylimą kelianti pažangos stoka.
Pastarąjį dešimtmetį Europos Sąjungoje buvo ne tik visuotinai ratifikuota Neįgaliųjų teisių konvencija, bet ir patirta sunki ekonomikos krizė, po kurios buvo daug metų griežto taupymo. Nors teisės srityje padaryta nemaža pažanga, tačiau žmonių su negalia skurdo lygis nei kiek nepagerėjo.
Kas jus nuvilia? Ar matote pavyzdžių, rodančių, kad konvencija yra tik formaliai įgyvendinama?
Jaučiuosi nusivylęs, kai vyriausybėms nepavyksta sukurti teisingų Neįgaliųjų teisių konvencijos įgyvendinimo mechanizmų. Taip pat jaučiuosi nusivylęs, kai priimant sprendimus nėra tinkamai tariamasi su pačiais negalią turinčiais žmonėmis. Esu nusivylęs, kad įstatymai vis dar tinkamai mūsų nesaugo nuo diskriminacijos, ir kad ES ir jos valstybės narės šių įstatymų nėra įgyvendinusios. Jaučiuosi nusivylęs, kad 2020 m., kai Europoje kilo epidemija, įstaigose mirė žmonės su negalia.
Kokia, jūsų nuomone, yra pagrindinė varomoji jėga, kuri šalyse padeda tinkamai suprasti ir įgyvendinti konvenciją?
Kai žmonės su negalia, atsižvelgiant į jų įvairovę, yra organizuoti, stiprūs ir kartu bendradarbiauja, siekdami sukurti geresnę šalį visiems. Ir kai vyriausybės visapusiškai konsultuojasi ir įtraukia žmones su negalia bei jiems atstovaujančias organizacijas į visus sprendimų priėmimo procesus.
Jau praėjo 14 metų nuo šio tarptautinio dokumento įsigaliojimo. Ar yra kokių nors jo trūkumų, kurie šiuo metu tapo akivaizdūs? Pačiame dokumente arba jo stebėsenos mechanizmuose.
Pačioje konvencijoje nematau jokių trūkumų. Vis dėlto matau, kad daugeliu atvejų mums vis dar nepavyko pasiekti didelės įgyvendinimo pažangos, nes nepakanka vyriausybėms vien tik investuoti į neįgaliųjų teises, kad jos atitiktų konvencijoje reikalaujamus pokyčius.
Lietuvos negalios organizacijų forumas yra asociacijos, kuriai vadovaujate, narys. Ką galite pasakyti apie Lietuvos žmonių su negalia padėtį Europos kontekste?
Savo širdyje jaučiu labai šiltus jausmus Lietuvai ir Lietuvos negalios organizacijų forumui. Man buvo labai malonu apsilankyti jūsų šalyje ir daugeliu progų bendradarbiauti su šiuo judėjimu. Žinau, kad Lietuvos žmonės su negalia jaučia nusivylimą dėl pažangos tempo. Pats žmonių su negalia judėjimas yra per mažai finansuojamas. Įtraukiam užimtumui vis dar yra labai trukdoma, žmonės su negalia skatinami dirbti apsaugotose darbo vietose, tuo metu mes skatiname remti žmonių su negalia užimtumą atviroje darbo rinkoje.
Kokie yra būsimi iššūkiai, susiję su neįgaliųjų teisėmis ateityje? Kokius klausimus jūs laikote svarbiausiais ir neatidėliotinai spręstinais?
Turime skubiai užkirsti kelią didesnėms COVID-19 pasekmėms žmonėms su negalia. Taip pat turime užtikrinti, kad ekonomikos gaivinimo lėšos būtų nukreiptos į žmones su negalia, kad dėl pandemijos nepablogėtų jų padėtis.
Tai taikoma visose su pandemija susijusiose srityse, užtikrinant paslaugų tęstinumą, perėjimą nuo institucinės globos prie bendruomeninės pagalbos paslaugų, įskaitant švietimą, ekonomikos atsigavimą ir užimtumą.
Interviu parengtas iš nevyriausybines organizacijas vienijančių asociacijų institucinio stiprinimo 2020 metų projekto lėšų.
