Žmonėms su negalia valstybė kompensuoja (arba iš dalies kompensuoja) tam tikras medicinines, slaugos ar ortopedines priemones. Pavyzdžiui – ortopedinius batus, kateterius ir kt. Batai – nekokybiški ir negražūs, kateteriai – technologiškai pasenę ir nepatogūs, taip galėčiau tęsti be galo be krašto. Bet jei jau duoda, tai imk ir nesiskųsk? Ne, aš manau, kad žmonės su negalia turi teisę į kokybiškas priemones, o visuomenė – į racionaliai leidžiamus jų sumokėtus mokesčius.
Kaip ir minėjau, kompensuojamų priemonių sąrašas platus, tačiau išsamiau paanalizuosiu ortopedinių batų skyrimo tvarką, kuri yra ydinga visuose lygiuose – nuo reglamentavimo iki riboto gamintojų rato.
Pagal įstatymą vaikui su judėjimo negalia priklauso dvejos poros batų per metus, bet teisės aktas taip sudėtas, kad realybėje per šį laikotarpį gauni vieną arba pačiu geriausiu atveju pusantros poros batų. Taip yra todėl, kad ortopedinė avalynė neva gaminama ilgai, o antrą porą “išsirašyti” galima tik praėjus pusmečiui po pirmųjų pagaminimo.
Dar skaudžiau yra tai, jog po šitiekos mėnesių laukimo labai dažnai gauni nekokybiškus ir siaubingai atrodančius batus. Žinau, kad dalis jaunų žmonių net nesinaudoja galimybe gauti kompensuojamą avalynę, nes jiems tiesiog gėda tokią avėti. Bet apie grožį vėliau, dabar – apie kokybę.
Ortopedinė avalynė – ne šiaip sau batai. Tai medicininės paskirties produktas, kurio tikslas – koreguoti eiseną, pėdą ar kt., t.y. gydyti. Tai reiškia, kad per mėnesį išsiklaipantis kartoninis užkulnis negali pakeisti plastikinio, o minkštas įdėklas būti pasirinktas vietoje kieto, vien todėl, kad taip pigiau. Kai nesilaikoma elementarių reikalavimų batas netenka ortopedinių savybių.
Teigiama, kad ligonių kasos nesumokės gamintojui už avalyną, jei ši nekokybiška, tačiau, kur kriterijai, pagal kuriuos avalynės kokybė vertinama? Ir kiek tokių atvejų yra registruota?
Ir gydytojas, ir gamintojas turi prisiimti atsakomybę už pagamintą produkciją. Gydytojas – teisingai surašydamas ką konkrečiai avalynė turi koreguoti, o gamintojas – pagamindamas tiksliai ir kokybiškai, kad būtų pasiektas geriausias rezultatas.
Kaip gamintojas galėtų prisiimti atsakomybę? Specialiu įsiuvu pažymėdamas, kad prekė yra speciali, ortopedinė ir tik to gamintojo. Tas būtina batams ir batų įdėklams, kurie turi taisyti kojos, pėdos (ar eisenos) problemas.
Gydytojo rekomendacijos turi “nugulti” į siuntimą dėl batų gaminimo. Pavyzdžiui, jeigu reikalinga stipri ir kieta užkulnė vaikams ar suaugusiems su cerebriniu paralyžiumi – tokia užkulnė ir turi būti įsiūta. Ir tokia užkulnė turi “laikyti” iki kito bato pagaminimo.
Ir pagaliau – apie grožį. Kokybės reikalauti – dar dar, bet jau grožio! Kam tas grožis žmogui su negalia? Čia jau perteklinis reikalavimas ir dievo varymas į medį. Tokio požiūrio laikosi tikrai dažnas, bet ne visi ji pasako atvirai, o štai vienas iš ortopedinių batų gamintojų, įmonės „Pirmas žingsnis“ direktorius Algimantas Astrauskas neslėpdamas rėžė: „Tiktai ne visai protingas žmogus gali kalbėti apie grožį ortopediniam bate“. Nereikia daug proto, kad interneto paieškoje rastum nuostabiausių batų, kurie mažai kuo skiriasi nuo įprastų, tačiau atitinka visus kokybės reikalavimus. Deja, panašaus gražumo batų negamina nei vienas gamintojas, su kuriuo pasirašyta kompensavimo sutartis. Kodėl? Nežinau. Gal kad grožis brangiai kainuoja. Bet tada gal verta kompensuoti bazinę sumą, o jei kas norės gražesnių, prisimokės. Pagal dabartinę tvarką – arba baisūs batai, arba nieko. Nors šiaip, kompensuojama suma ortopediniams batams svyruoja nuo 100 iki 200 eurų ir daugiau. Taigi, ne tokia jau ir maža ta kompensuojamų batų kaina…
Panaši situacija ir su kompensuojamais kateteriais, kurie yra technologiškai pasenę, Europos sąjungoje nenaudojami, nepatogūs, trikdantys žmogaus kasdienybę, nors rinkoje apstu naujesnių, patogesnių analogų. Be to, jų skiriamas kiekis neatitinka poreikių. O su sauskelnėmis – visiškas absurdas: ypač sunkią negalią turintiems vaikams kompensuojamos dvejos sauskelnės, o sulaukus 18-kos metų – jau tik vienos sauskelnės. Įdomu, kuo remiantis buvo nuspręsta, kad žmogus su negalia po pilnametystės šlapinasi rečiau. Realybėje, žinokite, reikia vidutiniškai 5-ių per parą.
Visa tai lemia, kad žmonės su negalia atsisako jiems priklausančių priemonių arba yra priversti naudotis pačiomis nekokybiškiausiomis, kurias, dėl nesuprantamų priežasčių, Sveikatos apsaugos ministerija renkasi kompensuoti. Mes kreipėmės raštu į Sveikatos apsaugos ministrą A. Veryga ir prašėme susitikus aptarti mums rūpimus klausimus, tačiau, praėjus visiems terminams, kvietimo mes vis dar neturime. Ministre, gal čia mus išgirsite. Atsiliepktite, susitikime ir tarkimės, kaip spręsti šias problemas.
Komentaras parengtas iš nevyriausybines organizacijas vienijančių asociacijų institucinio stiprinimo projekto lėšų (2017/NOBP1-126), kurį finansuoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.
