Asociacija „Lietuvos neįgaliųjų forumas” (LNF) gegužės 11 d. Anykščių, Molėtų, Utenos savivaldos atstovus, globos institucijų vadovus, socialinius darbuotojus pakvietė į jau ketvirtąjį susitikimą-diskusiją dėl šalies socialinės globos pertvarkos (deinstitucionalizacijos) iniciatyvos, aktualios žmonių su negalia bendruomenei.
Susitikimo tikslas – skatinti probleminių neįgaliųjų socialinės globos sistemos pertvarkos bei paslaugų plėtros neįgaliesiems bendruomenėje klausimų sprendimą, pristatyti privalomo perėjimo nuo institucinės globos prie bendruomenėje teikiamų paslaugų (deinstitucionalizacijos) bei žmonių su negalia teisės gyventi savarankiškai bendruomenėje įgyvendinimo Lietuvoje planus, rezultatus ir galimas perspektyvas.
Į diskusiją atvyko Anykščių ir Molėtų miestų merai, už socialinius klausimus atsakingi savivaldybių administracijos specialistai, regiono socialinės globos namų vadovai ir darbuotojai, vietos bendruomenių atstovai. Pokalbyje taip pat dalyvavo ir Neįgaliųjų reikalų departamento prie LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktorė Asta Kandratavičienė.
Diskusijoje Anykščiuose buvo akcentuotos 3 „karštosios“ mintys, dėl kurių daugiausiai abejojama. LNF šiais kartotiniais klausimais, iškylančiais visų susitikimų metu, pateikia savo poziciją.
Abejonė: Perėjimas nuo institucinės globos sistemos prie bendruomenėje teikiamų individualizuotų paslaugų žmonėms su negalia – labai ilgas procesas, reikalaujantis itin kruopštaus pasiruošimo. Sveikintina, jeigu kada nors tai kažkas padarys. Gal po 20, 50 metų…
LNF pozicija: Taip, pertvarkos procesai šalies socialinės apsaugos srityje, kaip ir bet kurioje kitoje srityje, reikalauja tinkamo pasiruošimo, nes yra nukreipti į socialiai jautrias žmonių grupes. Žmonės su negalia ir yra tokia grupė. Visgi reikia pripažinti sau, kad jeigu nepradėsime kalbėti apie reikalingus pokyčius ir įsipareigojimus savo žmonėms šiandien, tai net ir po 20 metų ar dar vėliau nepasieksime jokių rezultatų. Taigi atsakomybė už pokyčių veiksmus, bent pradinius, turi būti prisiimta šiandien. Be to, savo kalbas turime „apvalyti“ nuo abstrakčių sąvokų „kažkas“ ir „kažkada“: kiekvienas turime padaryti geriausia ką galime savo kompetencijų ribose: tiek valdžios, savivaldos atstovai, seniūnijos, nevyriausybinės organizacijos. Jokių problemų sprendimų nukėlimų į neapčiuopiamą ateitį žmonių, tarp jų ir turinčių negalią, teisių klausimais negali būti.
Kalbant apie žmonių su negalia teises, svarbu suprasti, kad kiekviena vastybė, ratifikavusi Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvenciją, turi ieškoti būtų, kaip įgyvendinti atskirus šio dokumento punktus, tarp kurių yra ir 19 straipsnis, kalbantis apie žmonių su negalia gyvenimą savarankiškai ir įtrauktį į bendruomenę. Lietuva, ratifikavusi Konvenciją 2010 metais, pripažino neįgaliųjų teisę turėti galimybę lygiai su kitais asmenimis pasirinkti savo gyvenamąją vietą ir tą vietą, kur jie nori gyventi ir su kuo, ir kad jie neprivalo gyventi konkrečioje gyvenamojoje aplinkoje; tačiau jiems taip pat turi būti užtikrinta galimybė pasinaudoti įvairiomis namuose, gyvenamojoje vietoje teikiamomis ir kitomis pagalbinėmis bendruomenėje teikiamomis paslaugomis, įskaitant asmeninę pagalbą, būtiną padėti gyventi ir integruotis į bendruomenę ir užkirsti kelią izoliavimui ar atskyrimui nuo bendruomenės; o taip pat ir galimybė naudotis bendruomenei skirtomis bendro naudojimo paslaugomis ir patogumais, kurie turi atitikti jų poreikius.
LNF apibrėžia, kad žmonių su negalia gyvenimo bendruomenėje samprata susijusi su galimybe tokiems žmonėms gyventi šeimose, o pagalba ir integracija yra suprantama visų pirma kaip galimybė namuose, namų ir artimoje aplinkoje gauti individualius poreikius atitinkančias būtinas ir kvalifikuotas paslaugas, kurios skiriamos ne tik žmogui su negalia, bet ir jo šeimos nariams.
Abejonė: Institucinė globa yra būtina ir tik ji reikalinga mūsų šalyje. Kur dėti žmones su negalia, senukus, kurie neturi šeimos arba kurių šeima nenori prižiūrėti? Ar juos palikti vienus likimo valiai?
LNF pozicija: Dažnai žmonių su negalia galimybes apriboja kitų žmonių nuostatos ir įsitikinimai. Apmaudu, kad ne tik visuomenėje, bet net žmones su negalia vienijančiose organizacijose dar gajus medicininis požiūris į negalią, sutelkiant dėmesį į žmogaus trūkumus, o ne individualumą ir galimybes. Dažniausiai su tuo susiduria sutrikusio intelekto arba psichikos sveikatos sutrikimų turintys asmenys.
Požiūris, kad institucijos yra reikalingos, nulemtas ne to, kad kai kurie žmonės yra „per daug“ neįgalūs gyventi visuomenėje, bet visuomenės baimių, išankstinių nuostatų ir nenoro priimti, įvertinti ir pritaikyti skirtingas bei unikalias žmonių su negalia savybes.
Jei žmones būtų galima surūšiuoti pagal jų diagnozę, turinčiųjų tokią pačią šimto ir daugiau asmenų apgyvendinimas vienoje institucijoje atrodytų ir ekonomiškai, ir socialiai protingas sprendimas. Tačiau žmonių su negalia poreikiai, pomėgiai, sugebėjimai bei lūkesčiai yra įvairūs – visai kaip ir negalios neturinčių žmonių. Net atsiradus galimybei sugrįžti gyventi į bendruomenę, kai kurie globos namų gyventojai nenorės palikti institucijos, kurioje, greičiausiai, gyveno netrumpą laiką, gal net visą gyvenimą. Kaip ir ilgai kalėję nuteistieji, palikti instituciją jie bijos todėl, kad nepažįsta kitokio gyvenimo.
LNF akcentuoja, kad neteisinga būtų galvoti, kad socialinės globos pertvarka yra per vieną dieną įvykdomas procesas, po kurio visų institucinių įstaigų tiesiog nelieka. Kalbame apie tą sistemą, kurioje žmonės su negalia gyvena itin mažomis grupelėmis, jiems padeda profesionalūs specialistai, o visas paslaugas jie gauna bendruomenėje pagal tai, kokie yra jų poreikiai. Mes teigiame faktą, kad visi gali gyventi visuomenėje, tačiau tik jei gaus reikalingą ir tinkamą pagalbą.
Abejonė: Visoje Europoje yra socialinės globos namai. Visos šalyse jų daug, jie izoliuoti, uždari, nenorintys įsileisti bendruomenės narių. Taip yra Belgijoje, Olandijoje ir kitose pažangiau gyvenančiose šalyse.
LNF pozicija: Taip, deja, su pertvarkos procesais susiduriame ne tik Lietuvoje. Tačiau, LNF tikslina, kad Belgijos lygių galimybių kontrolierius yra viešai ir atvirai pripažinęs, kad Belgija yra viena iš labiausiai vėluojančių šalių Europoje deinstitucionalizacijos įgyvendinimo srityje. Kita vertus, viešas sistemos ydų pripažinimas tarptautiniame kontekste yra vertingas postūmis keisti ir tobulinti sistemą. Mes gi, apmaudu, vis dar standartiškai giname sistemą, kuri kardinaliau nesikeičia bene 40 metų ir seniai nebeatitinka lygiateisio ir pilnaverčio žmogaus su negalia oraus gyvenimo šiuolaikinėje visuomenėje sampratos. Visuomet reikia turėti minty, kad šią sampratą bendromis pastangomis būtina įdiegti į kiekvieno piliečio pasaulėžiūrą.
Ši informacija parengta, įgyvendinant asociacijos „Lietuvos neįgaliųjų forumas” projektą „Ne(galia) vs GAL(ia) neįgaliųjų teisių užtikrinimui“, remiamą Europos Ekonominės Erdvės finansinio mechanizmo NVO Programos Lietuvoje.
