Nueinanti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vadovybė suduoda paskutinį smūgį žmonių su negalia bendruomenei, aiškiai parodydama savo požiūrį į pačius žmones su negalia, savo tarptautinius įsipareigojimus, Jungtinių Tautų rekomendacijas dėl negalios politikos ir pažadus žmonių su negalia interesams atstovaujančioms organizacijoms.
Šie metai buvo ypatingi Lietuvos žmonių su negalia judėjimui, kadangi valstybė pirmą kartą atsiskaitė JT Neįgaliųjų teisių komitetui dėl savo įsipareigojimų vykdymo ratifikavus JT Neįgaliųjų teisių konvenciją 2010 metais. Apibendrinę valstybės ir žmonių su negalia organizacijų pateiktas ataskaitas JT atstovai šį pavasarį pateikė apibendrinančias išvadas ir rekomendacijas.
Kaip ir buvo galima tikėtis, išvados buvo labai kritiškos – žmonių su negalia diskriminacija ir ydingi negalios politikos sprendimai gilina neįgaliųjų izoliaciją beveik visose socialinio gyvenimo srityse.
Išvados pačių žmonių su negalia nenustebino, nes apie diskriminaciją ir netinkamus sprendimus mūsų pačių atžvilgiu mes kalbame nuolat, ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerija bei jai pavaldžios įstaigos tai puikiai žino.
Tikėjomės, kad minėtos JT rekomendacijos bus puiki proga pradėti konstruktyvų bendradarbiavimą ir pagaliau visiems drauge kurti visaapimančių negalios strategiją, tačiau gavome tokį smūgį, kokio nelaukėme net svarstydami blogiausius scenarijus.
Viena iš esminių rekomendacijų yra žmonių su negalia organizacijų įtraukimas į visus sprendimų priėmimo, įgyvendinimo ir stebėsenos procesus. Taigi, valstybė gavo pastabą, kad tokio įtraukimo pasigendama – ir, kaip manote, kokio atsako sulaukėme?
Praėjus daugiau nei pusei metų nuo rekomendacijų paskelbimo, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija nerado laiko susitikti su neįgaliųjų organizacijomis aptarti įvykusio Komiteto vertinimo proceso ir pateiktų rekomendacijų, kad pradėtų bendrai planuoti jų įgyvendinimą, konkrečias priemones ir terminus. Nerado laiko net po LNF kreipimųsi ir Ministro Pirmininko pavedimo.
Galime spėlioti, kad gal jie tą ketino palikti kitai vadovybei ar spekuliuoti, jog dar tik ruošiasi pradėti procesą, tačiau paaiškėjo, kad rekomendacijų įgyvendinimo planą jie pradėjo rengti be mūsų, be pačių neįgaliųjų. Tiesa, likus savaitei iki plano tvirtinimo, mes jį gavome, surašėme savo pastabas, tačiau į jas visiškai neatsižvelgta. Tai yra jau mums puikiai pažįstamas “bendradarbiavimas” su ministerija, kai pastabas teikti prašoma, tačiau galutinių sprendimų jos niekaip nekeičia.
Gaunasi taip, kad planą dėl Konvencijos įgyvendinimo jie rengia iš esmės “antikonvenciniu” būdu.
O kas tame plane? Deja, tai nėra strateginis planas su konkrečiomis priemonėmis, kokio mes tikėjomės, o tiesiog visų ministerijų negalios srityje vykdomų ir planuojamų programų ir veiklų suvestinė. Dalis tų programų savo turiniu ir esme visiškai neatliepė Komiteto rekomendacijų turinio, o tiesiog buvo iš anksto suplanuotos institucijų veiklos, projektai ar kitos priemonės.
Taigi, tiek plano turinys, tiek ir jo rengimo būdas neatitinka Konvencijos, nors būtent jos įgyvendinimui yra skirtas. Ar galima sugalvoti didesnį paradoksą?
Lyginant Lietuvos atsakingų institucijų neveiklumą šioje sirtyje su kitomis valstybėmis ar pačia Europos Sąjunga, būtina pažymėti Lietuvos nenaudai, kad visose be išimties vyko aktyvios diskusijos, susitikimai ir bendras darbas dėl Komiteto rekomendacijų įgyvendinimo.
Priešingai nei Lietuvoje, netgi Europos Sąjungos mastu, Europos Parlamente per pastaruosius metus nuo JT Komiteto ES pateiktų rekomendacijų, buvo organizuoti bent keletas susitikimų, vyko nuolatinės disusijos ir pasitarimai su Europos Neįgaliųjų Forumu ir kitomis nevyriausybinėmis organizacijomis dėl Komiteto rekomendacijų ir jų įgyvendinimo. Nepraėjus nei vieneriems metams Europos Parlamentas priėmė specialią Rezoliuciją dėl Komiteto apibendrinančiųjų išvadų, kurią pasirašė daugiau nei 570 Parlamento narių, tuo išreikšdami savo pritarimą ir palaikymą neįgaliųjų bendruomenei jų teisių gynimo ir apsaugos srityje. Europos Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas (EESRK), kuris yra ES patariamasis organas, teikiantis Europos Komisijai, ES Tarybai ir Europos Parlamentui nuomonę ES klausimais, taip pat parengė savo nuomonę dėl Komiteto pateiktų ES rekomendacijų įgyvendinimo, pateikdamas labai konkrečius praktinius siūlymas ES institucijoms dėl neįgaliųjų teisių įtraukimo ir užtikrinimo ES politikos ir teisėkūros procesuose.
Šiame kontekste Lietuvos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos elgesys yra ne tik neprofesionalus, bet ciniškas ir įžulus žmonių su negalia bendruomenės atžvilgiu.
Ar Lietuvoje yra toks didelis Seimo, Vyriausybės, Ministerijų užimtumas? Ar tiesiog negalios klausimai yra paskutinėje vietoje kalbant apie socialinę politiką, žmogaus teises?
Apibendrinančiose išvadose Komitetas prašo įgyvendinti rekomendacijas ir atsiskaityti Komitetui iki 2020 metų, tačiau dėl dviejų rekomendacijų (dėl rinkimų prieinamumo užtikrinimo visiems asmenims su negalia; ir dėl nepriklausomo stebėsenos mechanizmo sukūrimo) yra nustatytas 12 mėnesių laikotarpis, per kurį prašoma pateikti informaciją apie priemones, kurių buvo imtasi Komiteto rekomendacijoms įgyvendinti. Taip pat Komitetas rekomenduoja Valstybei perduoti Apibendrinančias išvadas Vyriausybės ir Parlamento nariams, atitinkamų ministerijų pareigūnams, vietos valdžios pareigūnams, bei atitinkamų profesinių grupių, pavyzdžiui, švietimo, medicinos ir teisės specialistų nariams o taip pat žiniasklaidai. Akivaizdu, kad ypač paskutinis Komiteto siūlymas dėl aktyvaus ir plataus Komiteto rekomendacijų platinimo ir viešinimo yra visiškai nevykdomas, kadangi iš SADM kaip Konvencijos įgyvendinimą koordinuojančios institucijos nėra jokios aktyvios pozicijos ir iniciatyvos dėl bendro rekomendacijų aptarimo, planavimo tolesnių veiksmų ir priemonių dėl jų įgyvendinimo. O neįgaliųjų organizacijų prašymai ir iniciatyvos dėl bendro darbo atsimuša lyg į sieną.
Viena iš Komiteto rekomendacijų Lietuvai buvo sustiprinti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vaidmenį koordinuojant Konvencijos įgyvendinimą. Bet deja, ši rekomendacija liks neįgyvendinta, nes ši ministerija pati neturi ambicijų tapti stipria ir žmonių su negalia teises bei jų interesus atstovaujančia institucija, siekiančia pagerinti 10-ies procentų Lietuvos gyventojų, kuri turi vienokią ar kitokią negalią kasdienį gyvenimą.
