Lietuvos neįgaliųjų forumo surengtuose mokymuose susirinkę įvairių neįgaliesiems atstovaujančių organizacijų atstovai diskutavo apie asmeninio asistento paslaugas. Savo patirtį pristatė lektoriai iš Švedijos ir Belgijos. Šiose šalyse manoma, kad būtent galimybė naudotis asmeninio asistento paslaugomis leidžia negalią turinčiam žmogui gyventi orų ir savarankišką gyvenimą.
Asmeninio asistento lydimas negalią turintis asmuo gali mokytis, dirbti, pramogauti.
Asmeninio asistento paslauga suteikia laisvę
Vis dažniau Lietuvoje girdimas Europos nepriklausomo gyvenimo tinklo (ENIL) balsas. Ši organizacija, savo veiklą pradėjusi 1989 m. Prancūzijoje, Strasbūre, įvairiais pranešimais, akcijom skelbia, kad kiekvienas žmogus, kad ir kokios sunkios negalios būtų, turi teisę gyventi savarankiškai, išreikšti save, dalyvauti visuomenės gyvenime. Ir tai nėra privilegija, tai – žmogaus teisė. Ją numato ir JT Neįgaliųjų teisių konvencijos 19 str.
ENIL ragina valstybes pasirūpinti, kad ta teisė būtų užtikrinta. Būsto pritaikymas, tinkamos techninės pagalbos priemonės, asmeninio asistento ir kitos reikalingos paslaugos bendruomenėje – būtinybė, išlaisvinanti žmogų iš izoliacijos.
Švedė Jamie Boling yra Europos nepriklausomo gyvenimo tinklo vykdančioji vadovė. Ji pasakoja, kad šio tinklo narės yra pačios įvairiausios šalys – nuo Gruzijos iki Islandijos. Beje, Lietuva jam nepriklauso, o Latvija, neseniai įteisinusi asmeninio asistento paslaugas įstatymiškai, jau prisijungė.
J. Boling pasakoja, kad situaciją Švedijoje iš esmės pakeitė 1994 m. įvykdyta neįgalumo reforma. Įstatymuose buvo įtvirtintos 10 neįgaliųjų teisių. Tarp jų – asmeninio asistento paslaugos, pavėžėjimas, pagalba buityje, prižiūrint vaikus, planuojant kasdienes veiklas. Taip pat skiriamos specialios subsidijos būstams pritaikyti ir automobiliams pirkti.
Šalia neįgalumo pensijos buvo numatyta lėšų suma, skirta susimokėti už reikiamas paslaugas, tarp jų – ir asmeninio asistento. Pastarąsias paslaugas gali gauti žmonės su intelekto negalia, po smegenų pažeidimų, taip pat turintieji ilgalaikį fizinį ar protinį sutrikimą. Finansavimas skiriamas nustačius, kiek valandų tos paslaugos asmeniui reikia.
Švedijoje žmogus pats gali nuspręsti, iš kokios institucijos „pirks“ jam reikalingas paslaugas: iš savivaldybės, privačios įstaigos, viešosios įstaigos ar kooperatyvo. Šios įstaigos ir administruoja teikiamą pagalbą. Asmeninis asistentas negalią turinčiajam padeda visose gyvenimo srityse: mokantis, dirbant, keliaujant, leidžiant laisvalaikį ir pan.
Šis įstatymas sudarė galimybę tėvams dirbti visą darbo dieną, kita vertus, jie taip pat gali būti asmeniniais asistentais ir gauti atlyginimą, pavyzdžiui, už vaikų priežiūrą naktį. Tėvai gali pasirinkti ir kito asmens pagalbą naktį, kad galėtų išsimiegoti.
2000 metais nutarta Švedijoje uždaryti visas įstaigas, kuriose gyvena neįgalieji. Vis daugiau paslaugų orientuota į bendruomenę. Įteisinta asmeninio asistento paslauga leidžia kiekvienam žmogui ilgiau gyventi savo namuose. Tokia pati priežiūra gali būti teikiama apsaugotuose būstuose ar grupinio, savarankiško gyvenimo namuose.
Švedai, iš pradžių skeptiškai žiūrėję į asmeninio asistento paslaugų naudą, netruko įvertinti jų privalumus: reikia mažiau kitų socialinių paslaugų, neįgaliojo šeimos nariai ir pats neįgalusis gali dalyvauti visuomenės gyvenime, stipresnė jų sveikata, didesnis pasitenkinimas gyvenimu.
Flandrija: žmogus sprendžia pats
Sebastianas Duras – organizacijos Onafhankelijk, teikiančios asmeninio asistento paslaugas Leveno mieste (Belgija), atstovas.
Belgijoje, Flandrijos regione, po ilgų diskusijų, reikalavimų 2000-aisiais priimtas įstatymas, numatantis neįgaliojo teisę į asmeninio asistento paslaugas, tam numatytos lėšos. Čia laikomasi principo, kad žmogus pats turi teisę spręsti, kas jam teiks paslaugas, kokios jos bus, kiek laiko truks. Pinigai skiriami tiesiogiai paslaugos gavėjui, todėl jis pats vadovauja procesui, samdo darbuotoją, kontroliuoja biudžetą. Pasak S. Duro, anksčiau lėšos buvo skirstomos per institucijas, tai apsunkindavo visą procesą, daug pinigų atitekdavo administravimui.
Pats Sebastianas juda neįgaliojo rateliais, todėl naudojasi asmeninio asistento paslaugomis. Vyriškis džiaugiasi, kad šių paslaugų dėka jis gali gyventi šeimoje, būti visaverčiu tėvu. Asmeninis asistentas padeda įveikti buityje kylančius rūpesčius, taip pat lydi į darbą, jei reikia – į kelionę ar restoraną, kitas pramogų vietas. Kitas žmogus padeda prižiūrėti namą, sodą. Ir į Lietuvą Sebastianas galėjo atvažiuoti, nes jį lydėjo asmeninis asistentas.
Sebastianas mano, kad tokia sistema visuomenei pigiau kainuoja, nei įstaigų išlaikymas. Neįgalusis tampa darbdaviu, kaip ir visi piliečiai moka mokesčius. Patenkintas ne tik paslaugos gavėjas, kuris yra integruojamas į visuomenę, bet ir asistentas, nes jo darbas yra mažiau suvaržytas.
Flandrijoje 2014 metais asmeninio asistento paslaugos buvo teikiamos 2,5 tūkst. asmenų. Deja, dar 6 tūkst. jų laukia. Iš viso per metus asmeniniam asistentui išlaikyti skiriama 9 tūkst. eur. 95 proc. iš jų atitenka darbo užmokesčiui, o 5 proc – netiesioginėms išlaidoms padengti.
Lietuvoje tikrų asmeninio asistento paslaugų nėra
Seminaro metu susirinkę neįgaliųjų organizacijų atstovai apgailestavo, kad Lietuvoje apie asmeninio asistento paslaugas dar tik pradedama kalbėti. Neretai asmeniniais asistentais tampa neįgaliųjų NVO vadovai ar kiti darbuotojai, patys turintys negalią. Jų teikiamos paslaugos toli gražu neaprėpia visų sričių, kuriose reikėtų pagalbos. Asmeniniai asistentai globoja ir po 20 žmonių – jiems padeda susitvarkyti reikalingus dokumentus, nuvykti į įstaigas ar pan. Šios paslaugos neapima pagalbos žmogui namuose, jau nekalbant apie ilgesnę priežiūrą.
Žinoma, negalima sakyti, kad paslaugos neįgaliesiems nėra teikiamos. Vilniaus rajono neįgaliųjų draugijos pirmininkė Galina Dunovskaja daugelį metų slaugo sunkią negalią turintį vyrą. Ji džiaugiasi sulaukianti nemažai pagalbos namuose. G. Dunovskajos teigimu, situacija yra labai pagerėjusi – prieš 15 metų paslaugų iš viso nebuvo. Vis dėlto ji atkreipė dėmesį, kad šiuo metu teikiamos paslaugos yra gana ribotos, ne visus darbus, kurie reikalingi neįgaliojo šeimai, savivaldybės skiriamas darbuotojas gali atlikti, ką jau kalbėti apie pagalbą naktį ar išvykos metu. Pasak G. Dunovskajos, priežiūros, slaugos išmokos yra tas krepšelis, už kurį galima samdyti pagalbininką. Tiesa, skiriamos sumos dydis ir tai, kiek pasalaugų už ją galima pasamdyti – kitas, gana skaudus, klausimas.
Elektrėnų savialdybės neįgaliųjų draugijos pirmininkė Ona Medzikauskienė atkreipė dėmesį, kad pas mus dar nėra supratimo, jog asmeninis asistentas reikalingas. Ji pasakoja, kad reikėjo ilgai įrodinėti projektą vertinusiai savivaldybei, jog draugijai reikia darbo asistento.
Grigiškių neįgaliųjų draugijos pirmininkės Larisos Asajevič nuomone, Lietuvoje neįgalieji yra labai pasyvūs. „Skandinavijos šalys ilgai kovojo, kol pas juos atsirado asmeninio asistento paslaugos kiekvienam žmogui. Mes kol kas dar per mažai giname savo teises“, – pabrėžė L. Asajevič.
Klaipėdos miesto neįgaliųjų draugijos pirmininkas Vladas Alsys apgailestavo, kad nevyriausybinis sektorius Lietuvoje apskritai dar labai silpnas, neįgaliųjų organizacijos yra priklausomos nuo savivaldybių, kurios skirsto finansavimą.
Aurelija BABINSKIENĖ
Šalitinis: www.biciulystė.lt
