Brutali Rusijos invazija Ukrainoje, didėjanti bendra geopolitinė įtampa, pandemijos, klimato kaitos sukeltos pasekmės – pastaraisiais metais kylantys iššūkiai privertė valstybes peržiūrėti dešimtmečiais „nejudintus“ civilinės saugos dokumentus. Lietuvoje sociologinės apklausos atskleidė negalias turinčiųjų bejėgystę nelaimių akivaizdoje, o valstybės bei savivaldos institucijos nėra pasirengusios teikti pagalbą kokių nors poreikių turintiems žmonėms.
2022-ųjų vasarį valstybiniam auditui paskelbus civilinės saugos sistemines problemas, buvo nustatyta, kad nefeektyviai veikia ir valstybės rezervo sistema, ir ekstremaliųjų situacijų rizikos mažinimo priemonės: trūksta planavimo, įgyvendinimo kontrolės, nuoseklumo, taip pat nepakankamas visuomenės švietimas ir savisaugos įgūdžių stiprinimas. Tuomet nutarta steigti Nacionalinio krizių valdymo centrą (Centrą), kuris turėsiąs konsoliduoti visus procesus Vyriausybės lygmenyje.
Buvo priimtas ir naujas civilinės saugos įstatymas. Deja, jame nenumatyta būtinybė įtraukti negalios NVO, rengiant rizikų valdymo planus. Remiantis įstatymo tekstu, žmonių su negalia teisių laikymasis atrodo nesistemingas, todėl neturės laukiamo žmogaus teisių užtikrinimo poveikio asmenų su negalia saugumo srityje.
Rezoliucija – būtiniausių veiksmų planas
NVO sektoriaus svarba čia išskirta neatsitiktinai; valstybiniai reagavimo, pagalbos teikimo mechanizmai dėl savo gremėzdiškumo yra per lėti. Tuo tarpu nevyriausybininkų mobilumas ir ekspertiškumas pasiteisino tiek COVID pandemijos pradžioje, tiek prasidėjus karui Ukrainoje. Todėl ir Lietuvos negalios forumas (LNF) siekė tiesioginio ir įvairių negalios grupių atstovavimo Centre bei deklaravo tai savo rezoliucijoje, adresuotoje visoms atsakingoms institucijoms. Deja, šis reikalavimas iki šiol nėra užtikrintas.
Ruošiant rezoliuciją, buvome konsultuojami Ukrainos Vyriausybės įgaliotinės asmenų su negalia teisėms ginti Tatjanos Barancovos. Judėjimo negalią turinti, ji buvo dukart priversta bėgti nuo karo: per 2014-ųjų Luhansko okupaciją, ir 2022-aisiais, iš Kyjivo srities. JT būstinėje Ženevoje pristatydama evakuacijos planą, kuriuo pavyko išsigelbėti ne tik pačiai, bet išvesti dar per tūkstantį negalią turinčių žmonių, Tatjana ypač pabrėžė, kad Ukrainos valstybės paruoštas algoritmas žmonių su negalia atžvilgiu nesuveikė, nes į pasirengimo klausimus ta socialinė grupė buvo įtraukta tik formaliai.
Rezoliucijoje buvo išskirti ir kiti reikalavimai, kurie, praėjus metams, nepradėti vykdyti arba vykdomi tik iš dalies, pavienėmis iniciatyvomis:
- Registras. Asmenų su negalia ir šeimų, kurioms dėl negalios situacijos reikalinga pagalba, detalūs aprašai savivaldos lygiu.
- Mokymai. Ne tik pareigūnų ir valstybės tarnautojų, bet visų kategorijų gyventojų supratimui apie pavojus didinti.
- Evakuacijos sistema. Tobulinti, atsižvelgiant į žmonių su negalia poreikius, įskaitant jų galimybę su savimi pasiimti pagalbinius prietaisus ir įrangą, o jei to neįmanoma padaryti, pakeisti kitais.
- Kolektyvinės apsaugos statiniai (KAS). Registras statinių ir priedangų, prieinamų asmenims su negalia, nuoseklus infrastruktūros pritaikymas ir reikiamų priemonių įsigijimas.
- Privalomos konsultacijos su negalios NVO, sudarant įvykio planus, mokymo programas pareigūnams ir savanoriams, planuojant evakuacijos priemones ir kita.
Asmenys su negalia – ne vien pažeidžiama grupė
Kad žmonės su negalia gali veikti kaip lygiaverčiai krizių valdymo partneriai, buvo nekart paminėta ir mūsų organizuotoje tarptautinėje konferencijoje apie nelaimių rizikos mažinimą (NRM). Renginyje politikos formuotojams, atsakingoms institucijoms ir nevyriausybininkams pristatyti tarptautiniai standartai, skirti apsaugoti žmones su negalia bei įtraukti juos į nelaimių rizikos mažinimo veiksmus. Paaiškėjo, kad vos viena kita pasaulio valstybė taiko tuos standartus, nors Jungtinėse Tautose jie ratifikuoti vienbalsiai. Dar mažiau jų įsipareigoja skirti valstybės biudžeto lėšas negalią apimančioms civilinės saugos priemonėms. Planuose, susijusiuose su klimato kaitos poveikiu, taip pat neatsižvelgta į negalios aspektą. Lietuva čia – ne išimtis. Politikoje ir praktikoje iš esmės trūksta neįgaliųjų teisėmis pagrįstų metodų, tokie asmenys ir toliau laikomi „pažeidžiamomis grupėmis“, o ne pagrindinėmis suinteresuotosiomis šalimis, galinčiomis prisidėti prie NRM.
Žinojimas saugo
Socialinė atskirtis, prieinamos infrastruktūros ir išankstinio įspėjimo apie ekstremalią situaciją trūkumas yra pagrindiniai neproporcingo jos poveikio veiksniai negalią turintiems.
Bet kiek patys civilinės saugos ekspertai ir kitų reagavimo grandžių specialistai yra pasirengę tokių bendruomenių prevenciniam lankymui ir bendradarbiavimui? Nežinojimas, kaip užmegzti kontaktą su kalbančiu gestų kalba ar neregiu ir visiškas pasimetimas, bendraujant su žmonėmis, turinčiais intelekto negalią ar raidos sutrikimų – tai sukelia sunkumų kasdieniame šių žmonių gyvenime, o ekstremaliose situacijose gali net kainuoti gyvybę.
LNF iniciatyva buvo organizuoti mokymai ugniagesiams gelbėtojams ir kitiems pirminės reagavimo grandies pareigūnams apie skirtingų negalių specifiką, kaip elgtis su žmogumi, teikiant informaciją, tikslinę pagalbą bei vykdant gelbėjimo darbus; koks artimųjų vaidmuo, būtinos papildomos techninės priemonės ir kita. Panašūs mokymai turėtų tapti nuoseklia praktika tiek gelbėtojams, tiek medicinos specialistams, ir kitų evakuacijoje dalyvaujančių institucijų atstovams.
Negalią turinčių žmonių pasiruošimas ekstremalioms situacijoms
Kad pasimetimas – abipusis, atskleidė du sociologiniai tyrimai, kuriuose dalyvavo beveik 5000 respondentų, turinčių įvairias negalias. Tyrimus atliko Vidaus reikalų ministerija bei Neįgaliųjų reikalų departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Prisidėjo ir LNF organizacijų nariai, platinę apklausos anketą ar patys dalyvavę joje.
Paaiškėjo, kad tik keturi iš dešimties negalią turinčių žmonių žino, kaip elgtųsi, iškilus pavojui. Net 64 proc. teigė, jog nėra ieškoję informacijos apie pasirengimą ekstremaliosioms situacijoms. Daugiausiai atsakiusiųjų kliautųsi savo pačių jėgomis ar kartu gyvenančių artimųjų pagalba, tačiau net 17 proc žmonių atsakė netikį, kad jais iš vis kas nors pasirūpintų.
Savivaldybių atstovai tik patvirtina šią liūdną nuostatą: vietos valdžia neturi savo teritorijose gyvenančių asmenų su negalia sąrašų; KAS ir laikinos priedangos nepritaikytos negalią turintiems. Beje, vienintelio Anykščių rajono savivaldybės Civilinės saugos skyriaus prašymu, LNF teikė konsultacijas dėl trijų KAS pritaikymo ir priemonių įsigijimo įvairių negalių poreikiams užtikrinti. Planuojama, kad viename tokiame KAS galėtų būti įkurdinta tik iki 20 asmenų su negalia.
Sunku pratybose, lengva mūšyje
Tad, labai svarbus praktinis ruošimas tiek pačių žmonių su negalia, tiek vykdančių privalomus civilinės saugos veiksmus ar teikiančių kitokią pagalbą. Unikali galimybė buvo praėjusį rudenį vykusios valstybinės reikšmės pratybos Vilniaus rajone, kuriose inscenizuota avarijos Astravo AE situacija. Gyventojai buvo evakuojami, tikrinamas radioaktyvus užterštumas, atliekama švarinimo procedūra ir vežama į “saugias” priimančias savivaldybes.
40 hektarų Ugniagesių gelbėtojų mokyklos poligone veikė per 200 dalyvių: Lietuvos kariuomenė, Valstybės sienos apsauga, policija, greitoji medicinos pagalba, Šaulių sąjunga, Lietuvos Raudonasis Kryžius, savivaldybės; antrątiek vykdė užduotis nuotoliu.
Pirmąkart pratybose statistais dalyvavo regos, klausos, judėjimo ir intelekto negalią turintys žmonės iš LNF organizacijų. Iki šiol juos tiesiog „vaidindavo“ savanoriai. Nors vyko paruošiamosios konsultacijos, pasitarimai, renginys tapo iššūkiu ne vien organizatoriams: susidarė nenumatytos situacijos, buvo nesusikalbėjimų – tiesiogine žodžio prasme, ašarų ir didelio streso. LNF čia dalyvavo ir kaip pratybų vertintojai bei stebėtojai, duomenis apdoros Priešgaisrinės apsaugos departamentas, ir tas abipusis grįžtamasis ryšys pasitarnaus ne vien kitų pratybų planavimui, bet ir tobulinant bendrą negalios įtraukties koncepciją ekstremalių situacijų kontekste.
Vis tik, tai kol kas tėra pavienės, neretai ad hoc iniciatyvos, tinkamu laiku susitikus tinkamiems entuziastams. Tiesa, Vidaus reikalų ministerija pernai pristatė interneto svetainę lt72.lt, kur sukelta svarbiausia informacija apie ekstremaliąsias situacijas, tačiau puslapio valdymas – ne visų negalių žmonėms yra patogus ir suprantamas.
Straipsnis parengtas įgyvendinat projektą „Negalios skėčio stiprinimas – efektyviai advokacijai ir veiksmingai komunikacijai”, finansuojamą Aktyvių piliečių fondo, Norvegijos finansinio mechanizmo lėšomis.
Parengė Simona Aginskaitė ir Ramunė Šliuožaitė
*Straipsnis ruoštas, naudojantis šešėlinės JT Neigaliųjų teisių konvencijos ataskaitos medžiaga. Pavojingos situacijos ir humanitarinės krizės, 11 straipsnis. Tai – Lietuvos negalios organizacijų forumo (LNF) pozicija dėl Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos įgyvendinimo Lietuvoje. Vienijantis 17 organizacijų, kurios atstovauja apie 300 tūkstančių žmonių su negalia, jų šeimų ir negalios situacijoje atsidūrusiųjų interesams, LNF atlieka JT Konvencijos įgyvendinimo stebėseną, teikia ataskaitas tarptautinėms ir šaliesinstitucijoms, dalyvauja priimant sprendimus negalios politikoje nacionaliniu ir savivaldos lygmeniu.
