Pradžia Naujienos Ar siekdama Darnaus vystymosi tiklsų Lietuva nepaliks žmonių su negalia nuošalyje?

Ar siekdama Darnaus vystymosi tiklsų Lietuva nepaliks žmonių su negalia nuošalyje?

17 darnaus vystymosi tikslų
Darnaus vystymosi tikslai

Liepos 16 d. Lietuva Jungtinėse Tautose pristatė Lietuvos pažangos ataskaitą įgyvendinant darnaus vystymosi tikslus (DVT). Deja, ataskaitoje žmonėms su negalia dėmesio buvo labai mažai, nors būtent jie yra viena pažeidžiamiausių ir labiausiai nuošalyje paliktų grupių Lietuvoje.

Esminis DVT arba Darbotvarkės 2030 principas yra „nepalikti nė vieno nuošalyje“, kuris reiškia, kad tikslai bus laikomi pasiektais tik tada, kai jie bus pasiekti visose šalyse ir visoms visuomenės grupėms. Nepalikti nei vieno nuošalyje reiškia kovoti su diskriminacija ir nelygybe bei užtikrinti visų žmonių teises. Deja, pasaulyje ir Lietuvoje dar daug pažeidžiamų grupių, įskaitant žmones su negalia, yra palikti nuošalyje dėl egzistuojančių diskriminacinių nuostatų ir netinkamos politikos.

Visi Darbotvarkėje 2030 numatyti 17 tikslų, tarp kurių – skurdo mažinimas, gera sveikata ir gerovė, kokybiškas išsilavinimas, lyčių lygybė, švarus vanduo, taika ir teisingumas ir kt., yra tiesiogiai susiję su asmenimis su negalia, kaip valstybių piliečiais. Tačiau vieni tikslai šiai bendruomenei yra aktualesni už kitus. Darnaus vystymosi tikslų darbotvarkėje bent 11 kartų tikslingai paminimi žmonės su negalia.

Susipažinti kaip Darnaus vystimosi tikslai siejasi su Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencija galite čia

Darnaus vystimosi tikslai ir JT neįgaliųjų teisių konvencija
Darnaus vystimosi tikslai ir JT neįgaliųjų teisių konvencija

Lietuva kaip prioritetinius Darnaus vystymosi tikslus yra išsikėlusi skurdo, socialinės atskirties ir pajamų nelygybės mažinimą bei užimtumo skatinimą, visuomenės sveikatos stiprinimą, sveikatos priežiūros kokybės ir paslaugų prieinamumo didinimą, kokybišką išsilavinimą.

Pristatydamas Lietuvos pažangą siekiant darnaus vystymosi tikslų Aplinkos ministerijos ministras Kęstutis Navickas pabrėžė socialinę dimensiją kaip labai svarbų darnaus vystymosi polių. Tačiau pačioje ataskaitoje neatsispindi viesapusiška ir “nei vieno nuošalyje nepaliekanti” dimensija.

Taip pat Lietuvos pažangos ataskaitoje dėl Darnaus vystymosi tikslų įgyvendinimo nėra atsižvelgiama į JT Neįgaliųjų teisių konvenciją, ji nėra net minima, nepaisant to, kad Konvencija yra pagrindinis tarptautiniu mastu priimtas dokumentas dėl žmonių su negalia teisių standartų. Ataskaitoje pateikiama statistinė informacija nėra diferencijuojama žmonių su negalia atžvilgiu, išskyrus porą išimčių: skyriuje apie visų formų skurdą bei išsilavinimą negalią turintys žmonės/vaikai paminimi kelis kartus.

Kituose tiksluose apie negalią nėra kalbama, nors tarptautinės neįgaliųjų bendruomenės siūlomi konkretūs indikatoriai pagal kiekvieną iš tikslų turėtų būti diferencijuojami pagal negalios požymį tam, kad matytųsi DVT rodiklių pasiekimas šios tikslinės grupės atžvilgiu, užtikrinant principą “nepalikti nei vieno nuošalyje”.

Juntiniu Tautų ir negalios ženklas

Kaip neraminantis reiškinys ataskaitoje pateikiamas didėjantis asmenų, kurių veikla buvo apribota dėl sveikatos sutrikimų 6 mėn. ir ilgiau (prie šių asmenų yra priskirtini asmenys su negalia) skurdo rizikos lygis, kuris 2016 m. siekė 30,6 proc. Tačiau ataskaitoje nepažymima, kad Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2016 m. asmenų, kurių veikla buvo apribota dėl sveikatos sutrikimų 6 mėn. ir ilgiau skurdo lygis siekė 31,8% (30,6% lygis buvo pasiektas dar 2015 m.). Be to, šios grupės skurdo lygis nuo 2012 m. tik didėjo. Dar daugiau, svarbu pažymėti, jog moterų skurdo lygis tarp šios grupės žmonių yra didesnis (pvz., 2016 metais – net 6,9 procentiniais punktais).

Nors duomenys yra pateikiami siekiant atskleisti žmonių su negalia skurdo lygį (tuo pačiu siekiant tarptautinio palyginamumo gyventojų statistiniuose tyrimuose), tačiau pasirinktas rodiklis neatskleidžia realios negalią turinčių asmenų padėties. Žmonės, turintys negalią, nebūtinai turi sveikatos sutrikimų. Dar daugiau, negalios situacijoje turinčių žmonių veikla nebūtinai yra apribota. Dalis žmonių, turinčių negalią, yra aktyvūs darbo rinkos dalyviai ir gauna pastovias pajamas. Todėl ydinga negalią turinčius asmenis prilyginti neaktyviems darbo rinkoje bei turintiems sveikatos sutrikimų. Nors nedarbo lygis tarp negalią turinčių žmonių yra labai didelis, tai ataskaitoje nėra išskiriama, todėl iš pateikiamų duomenų sunku suprasti realų skurdo rizikos lygį tarp žmonių su negalia.

Ataskaitoje nėra pateikiami išsamūs duomenys apie neįgaliųjų nedarbo lygį ir užimtumą. Lietuvos neįgaliųjų forumo (Toliau – LNF) 2017 metų duomenimis, neįgaliųjų nedarbo lygis yra net 71% – lyginant su bendrai esančiu nedarbo lygiu, tai yra dešimt kartų didesnis rodiklis. Lietuvoje dirba tik 29 procentai visų darbingo amžiaus neįgaliųjų, nors bendras nedarbo lygis – palyginus nedidelis – 8%

Valstybės ataskaitoje minima, jog Vyriausybė siekia gerinti pagyvenusių ir neįgalių asmenų padėtį ir išlaikyti pensijų sistemos tvarumą. Tačiau ataskaitoje nutylima, jog, nuo 2018-01-01 indeksuojant valstybinio socialinio draudimo pensijas, nebuvo keliama neįgaliesiems mokamų tikslinių kompensacijų bazė, kuri sudaro 112 EUR. Šalpos pensijų bazė nuo 2018 sausio 1 d. buvo pakelta iki 130 EUR.

Taip pat ataskaitoje minima institucinės globos pertvarka. Deja, ši pertvarka vyksta ne pakankamai sparčiai, jos tikslai nėra ambicingi. Šiuo metu apie 6000 vaikų ir suaugusiųjų su negalia vis dar gyvena globos institucijose, o dar apie 200 žmonių vis dar laukia eilėje į globos institucijas. Tai parodo, jog žmonės su negalia ne tik per lėtai perkeliami į bendruomenės paslaugų sistemą, tačiau vis dar prirašomi į senąsias institucijas gyventi atskirtyje. Be to, Lietuvai pristatant ataskaitą buvo kalbama tik apie institucinę vaikų globos sistemos pertvarką.

Lietuvos ataskaitoje visiškai nėra statistinių duomenų apie psichikos sveikatos rodiklius visuomenėje, atitinkamai diferencijuojant pagal skirtingų visuomenės grupių, amžiaus, lyties ypatumus. Psichikos sveikata ir elgesio sutrikimai sudaro nemažą dalį negalios šaltinių/pagrindų, tačiau apie tai nėra užsimenama.

Ataskaitoje nekalbama apie moterų su negalia diskriminaciją, taip pat nėra informacijos apie tai, ar negalią turinčios moterys dažniau patiria smurtą. Šių duomenų Lietuvoje itin trūksta. Dėl duomenų nebuvimo, moterims su negalia nėra užtikrinamos prieinamos pagalbos paslaugos.

Moteris su negalia Indijoje
Moteris su negalia Indijoje

Ataskaitoje visiškai nėra kalbama apie žmones su negalia siekiant kad miestai ir gyvenvietės taptų įtraukūs, saugūs, atsparūs ir darnūs. Lietuvoje aplinkos prieinamumas asmenims su negalia yra itin mažas. LNF duomenimis, vos 19% sveikatos įstaigų yra prieinamos judėjimo negalią turintiems žmonėms, Tik 13 proc. (60) įstaigų nurodė, kad visa jose esanti medicininė įranga yra pritaikyta. Net 70 proc. sveikatos paslaugų įstaigų – nepritaikytos žmonėms su regėjimo negalia. Mažiau nei pusė bendrojo lavinimo mokyklų (46%) yra pritaikyti judėjimo negalią turintiems asmenims. Net 70% viešojo transporto priemonių yra neprieinamos judėjimo negalią turintiems asmenims.

Apibendrinant, miestų infrastruktūra labai menkai pritaikyta asmenims su negalia. Įgyvendinant infrastruktūros plėtros projektus, pasigendama universalaus dizaino principų skatinimo ir diegimo.

Kalbant apie 16 tikslo įgyvendinimą, t.y. visiems galimybes reikalauti teisingumo ir kurti veiksmingas, atsakingas ir įtraukias institucijas visais lygiais, negalią turinčių žmonių padėtis šiame skyriuje išsamiai nenagrinėjama, nepaisant to, kad yra akivaizdūs trukdžiai asmenims su negalia užtikrinant teisingumą tiek dėl fizinės bei informacinės aplinkos ir paslaugų neprieinamumo, tiek dėl žmonių su negalia visiško eliminavimo kaip teisės subjektų, nustatant jiems teisinį neveiksnumą.

LNF teikė savo pastabas tarptautinėms organizacijoms dėl DVT įgyvendinimo Lietuvoje ir toliau sieks, kad DVT įgyvendinimas Lietuvoje būtų įtraukus ir vadovautųsi principu “nepalikti nei vieno nuošalyje”.

Žmonės su negalia neturi būti palikti nuošalyje, atvirkščiai, jie turi būti centre visų skurdo ir socialinės atskirties mažinimo bei nediskriminavimo programų. Nes kuo daugiau lygybės ir teisingumo visuomenėje, kuo labiau užtikrinamos visų, netgi pačių pažeidžiamiausių visuomenės narių teisės, kuo labiau įgalinami ir įtraukiami visi piliečiai į bendrus sprendimus, tuo mažesnis skurdo lygis, mažesnis atotrūkis tarp visuomenės narių, tuo didesnis bendras ekonominis augimas, socialinė lygybė ir gerovė visuomenėje. Todėl žmonių su negalia gerovė yra visos visuomenės atspindys.